Kartą man grįžus iš mokyklos namo, dar nespėjus nusiauti abiejų batų, močiutė atskubėjo į mane, čiupo už rankos ir siautėdama nutempė į balkoną: - VEIZĖK, VEIZĖK, TĖN ŠITĀS!!! VEIZĖK, A MATĀ??!! TĖN TĖN!!!! - baksnodama pirštu kažkur į tolį, plūdosi ji.
taip artima, skaitydama jaučiaus lyg kažkur seniai pamestą gabaliuką vaikystės rankoje laikau :))
Jautriai :)