Pavasario sniegas
Kartą man grįžus iš mokyklos namo, dar nespėjus nusiauti abiejų batų, močiutė atskubėjo į mane, čiupo už rankos ir siautėdama nutempė į balkoną:
- VEIZĖK, VEIZĖK, TĖN ŠITĀS!!! VEIZĖK, A MATĀ??!! TĖN TĖN!!!! - baksnodama pirštu kažkur į tolį, plūdosi ji.
Aš žvalgiausi į rodomą kryptį, bandydama įžiūrėti kažką, dėl ko kilo šis skandalas, bet nieko nemačiau.
- Kas??? Kur??? - klausiau aš ir staiga - visiška tyla.
Atsigręžiau - o ši, riestauodegė, be garso kikeno.
Nepažinojau kito žmogaus, kuriam tiek džiaugsmo teiktų balandžio 1-oji.
Pavarčiusi akis, jau norėjau grįžti į kambarį, bet močiutė vėl stvėrė už rankos ir blizgančiomis akimis sušnabždėjo:
- Da tāva sesoti parēs, galiesēm padaryt ton patį!
*****
Žąsinalyje kiekvieną pavasarį sugrįždavo gandras, susisukdavo lizdą ant medinio kryžiaus, stovinčio greta mokyklos, o vėliau visas kaimas su džiugesiu skaičiuodavo gandriukų galveles pūpsančias tarp šiaudų.
Vieną iš tokių pavasarių į močiutės vedamą pamoką įstrypčiojo žmogelis rudu švarku. Kairė rankovė maskatavo ore kiekvienąkart jam pasisukus į šoną. Traukdamas popierius iš savo portfelio, jis pareiškė, kad kryžių reikia nupjauti. Komunistų partija nusprendė: tai - religinis paminklas ir turi būti sunaikintas.
Mynė ir mynė pasiuntinukas mokyklos slenkstį, kol galiausiai supratęs, kad prašymais nieko nepasieks, pradėjo grasinti.
Tuo metu mano senelis stebėjo situaciją iš šono. Trumpam dingęs sandėliuke, po akimirkos jis vėl pasirodė ir priėjo arčiau besibarančios močiutės. Numetė atsineštą pjūklą popieriniam komunistų pėstininkui po kojomis ir rėžė:
- Tori vėin ronką? Pats i žaryk.
*****
Be giros bačkos istorijos, buvo dar viena, kurios močiutė nesugebėdavo papasakoti be juoko dusulio.
Pradinėje mokykloje močiutė turėjo auklėtoją, apie kurią sklandė gandas esą ji fiziškai nemoka juoktis. Klasė nusprendė hipotezę patikrinti ir ši velnio atnešta mintis surašė istorijon šį įvykį.
Prasidėjo, rodos, eilinė pamoka. Mokytoja, kaip visą šviesą akimirksniu praryjantis debesis, atplaukė į klasę, o čia – klasės dirigentui pieštuku pamojus, užsikūrė tikrų tikriausias orkestras! Kas su mediniais šaukštais mušė ritmą, kas su armonikėlėm, su švilpynėm pūtė natą, kas su timpanais kiauksėjo, kas šukom šlerpė… Ir štai, jokiai ausiai negirdėtas garsas – kakofonijai užklupus, mokytojai plyšo daug metų kaupęsis juoko maišas ir ji, ūmai susirietusi, su kiekvienu oro įkvėpimu kriukteldama, ėmė skardžiai kvatotis! Jos nelaimei, tuo pačiu metu užkardą pramušė ir susikaupęs dujų balionas, ir staiga - pirst papirst - į orkestrą įsijungė ir džiazovi pirsniai.
Mane ši istorija juokindavo iki nukritimo, kaip ir tuos vaikus, tuomet buvusius klasėje ir dalyvavusius šiame pasirodyme gyvai.
Bet galvojant apie tokį įvykį dabar, o varge, KAIP tai mokytojai po to reikėjo grįžti į autoriteto portretą mokykloje? Bezdalų debesis kaip atominis grybas kabėjo jai virš galvos turbūt dar ne vienai mokinių kartai pasikeitus!
*****
Kartą buvau operoje, kurioje dainavo prekybos centro kasininkės, o skirtingi jų likimai buvo pasakojami dainomis fone garsėjant ir tylant nuolatiniam skenuojamų prekių pypsėjimui. Jos sėdėjo vienoje tiesioje linijoje ir kartkartėmis pasigirsdavo tas pats mechaniškas motyvas: „Laba diena!, Ačiū!, Geros dienos!“.
Taip ir mes su močiute turėjome savo dainą, kuri baigusi suktis, prasidėdavo iš naujo: “Kaip mokslai?, Kaip darbas?, Gal nori dar kavos?”.
Klausomės ir tuo pačiu nesiklausom priešais burzgiančio televizoriaus. Mudvi apskrieję saulę grįždavome į tą patį tašką kaip jau šimtus kartų prieš tai.
Gerdavome svetainėje kavą, o ji man rodydavo servetelės, kurias apnerdavo vąšeliu. Kartais jos būdavo apnertos taip kruopščiai, kad atrodydavo, jog mašina tą padarė, o kartais matydavau jose praleistų akių vienoje, kitoje vietoje. Apžiūrėdavau jas tarsi močiutės atminties žemėlapį - tiesios linijos, ten, kur jos seniausi prisiminimai ir skylės - iš šiandien. Paklausus, ką šiandien valgė, sakydavo: “a, žinā… tai ton, tai ton”, o po akimirkos galėdavo manęs klausti, ar prisimenu, šį eilėraštį:
Kaupė daržą mus Barbutė,
Ir pamatė ją Dudutis.
Tas Dudutis: “Dududū!
Pas Barbutę aš skrendu!
Prisivalgysiu varškės,
Net pilvelis man barškės!”
*****
Nepastebėjome, kada trispalvė vėliava nugulė toje pačioje spintos vietoje tarp susipainiojusių močiutės dienų.
Mano močiutė visuomet buvo ta, kuri rūpindavosi vėliavos gyvenimu per šventes. Nors niekada nesu mačiusi, kas ją užkabindavo ant mūsų senelių namo kampo, vėliau ji atsidurdavo močiutės rankose, kurios kruopščiai išskalbdavo, "išprosydavo", sulankstydavo ir paguldydavo vėliavą į muilais kvepiančią spintos lentyną iki kitos šventės.
Ir nors vėliava kartais nebeiškildavo, kiekvienas Kalėdas močiutė ir toliau gamindavo trispalvę želė: raudona, žalia, geltona. Su mandarino skiltele viduje. O per Velykas nudažytus kiaušinius mėgdavo papuošti raižymais peiliuku. Ant poros kiaušinių visuomet išgraviruodavo 2 žodžius:
ALELIUJA
LIETUVA
*****
Internete visaip bandžiau surasti Barbutės eilėraštį. Radau tik vieną knygą, kurioje, sprendžiant iš pavadinimo, galbūt galėjo būti šis eilėraštis publikuotas. Knyga vadinasi “Barbutė piemenėlė”, autorė - Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė. Šios knygos bibliotekose nėra, radau ją pamačiusi šį nebegaliojantį skelbimą. Jei žinote šį eilėraštį arba turite knygą, kurioje jis yra - parašykite man!
P. S. Kryžiaus taip niekas ir nenupjovė.🙃
taip artima, skaitydama jaučiaus lyg kažkur seniai pamestą gabaliuką vaikystės rankoje laikau :))
Jautriai :)