Pirmas gurkšnis giros ir kiti susiję maži nemalonumai

Sėdėjau teatro balkone, stebėjau moterį tamsiai mėlynu švarkeliu paauksuotomis rankovėmis, slapta į burną įsimetančią jau ketvirtą ledinuką iš rankinės šoninės kišenės, ir įsivaizdavau, kaip močiutės kūnas guli karste po žeme ir ima irti.  

Prisiminiau biologijos vadovėlio skyrių apie ekosistemos vartotojus, ir kad nuokritomis mintantys vartotojai vadinami skaidytojais. Nors pirmiausiai turėjo suirti tos gėlės, kurios dunkstelėjo į karsto dangtį, kai jis buvo nuleistas į duobę. Kažin, ar kai kasė duobę, pamatavo taip tiksliai, ar visgi kastuvo krašteliu kliudė ten jau užkastą senelio karsto kokį kampą? “Po 18 metų miego - tuk tuk.” - šyptelėjau sau.

Tą akimirką, kai sužinojau, kad mirė močiutė, visu kūnu pajutau, kaip milžiniškos žirklės lyg audinį laiką perkirpo į dvi dalis. Mane aplankė aiškus suvokimas, kad štai – šiame laiko taške tai, ką dabar atsimenu apie močiutę, jos istorijas - yra daugiausia, kiek kada nors turėsiu prisiminimų apie ją. 

Senelių vaza iš Telšių

*****

Mano močiutė dirbo pradinių klasių mokytoja 50 savo gyvenimo metų. Daugiausiai istorijų turiu apie ją, kadangi jos atostogos reikšdavo mus su sese Telšiuose, o senelis visuomet dirbdavo. Vairuodavo miesto autobusą, droždavo įvairius dirbinius iš medžio, eidavo grybaut ar uogaut ir viskuo prekiaudavo turguj. O močiutė mokyklos atostogų metu sukdavosi namie ir prižiūrėdavo mus.

Ir dar - ji buvo ypatingai gera pasakotoja.

Mane kaip vaiką ypač žavėjo istorijos, kurias ji sumaniai dėliodavo mums prieš akis – kažkada pasakojo, kad būdama pradinėj mokykloj laimėjo rašinių konkursą, parašiusi darbą pavadinimu „Grūdelio kelionė“ - kaip grūdelis nuo pat pasodintos dirvoj sėklytės nukeliavo iki šviežios duonos kepalo – ir pabaigoje atrodo, tikrai, užuodžiu tą šviežios duonos kvapą.

Bet šis jos talentas dar turėjo tolimųjų kraštų prieskonį – žemaičių tarmę. Man, kaip gimusiai Panevėžyje, tai buvo tikra egzotika.

Pamenu, močiutė sakydavo tokį “anekdotą”:

„Seku seku pasaka: vėlks pašėka ašaką. Ont rauduona kūli. Ont tou kūli bova bažnyteli. Vo tuo bažnytelie – koplyteli. Vo tou koplytelie – žyds baronkas kep! Aš už tous barounkas – KNAPT. Žyds mon už ronkas – CAPT. Aš – ont stuoga, žyds per tvuora!“

Nuotrauka daryta POLIN muziejuje Varšuvoje

Nežinau, iš kur šita trumpa pasakėčia, bet dabar, kai ją prisimenu, matau pažertų antisemitinių atspalvių ir tai siejasi su kitom istorijom, kurias ji turėjo apie žydus, bet apie tai - kitą kartą.

Turbūt dėl to, kad žemaitiškai ir dar eiliuotai, mane, vaiką, tie keisti pasakymai užburdavo. Su labai mažai konteksto tiesiog į galvą man taip pat sugrįžta:

„Trys-trys-Trijuone, visi dūrni kap velne!“

Va štai tokia močiutės klasės mokinių dainelė apie tris vienoje mokykloje besimokančius brolius pavarde Trijoniai. Pasidalinusi su mumis, močiutė iškart pridurdavo: “Ne, negal tap sakyt apie kitus vakus”. Ir nors vaikystėje buvo siejami su velniu, močiutė pasakojo, kad vėliau iš pažįstamos girdėjo, kad vienas iš jų tapo… kunigu.

*****

Mano mėgstama istorija yra iš tų laikų, kai močiutė tik pradėjo mokytojauti. Baigusi Telšių mokytojų seminariją, gavo paskyrimą dirbti Žąsinalio kaime. Į jį, kaip pasakojo, su visais daiktais, kumpio šmotu ir duonos kepalu tėvas atvežė su briku (dideliu keturių ratų vežimu). Šiuo metu ši vieta nebeegzistuoja, bet vieną vasarą su tėvais ir močiute, paklausinėdami Šilalės gyventojų bei remdamiesi močiutės ir mamos atsiminimais, buvom radę jo buvusią vietą ir mokyklos pamatus apaugusius krūmais.

Močiutė pasakojo, kad mokykla buvo mediniame name, vienoje pusėje buvo klasė, kitoje - gyveno ji. Kaimo jaunimas retsykiais  paprašydavo mokykloje surengti šokių vakarą. Ir štai, vieną iš tokių vakarų, šokiuose apsilankė grįžęs iš kariuomenės Jonas. Jis, atvykęs į šokius su kario uniforma, jautėsi ypatingai žavingas, lyginant su kitais kaimo bernais. Pakėlęs balsą visiems pasakojo armijos istorijas - išgalvotas, ar tikras - niekas nepatikrins.

Komiksas iš Poorlydrawnlines.com

Šis povo reveransas vyko virtuvėje ir jos kampe stovėjo bačka su gira. Lauke jau buvo kiek pritemę, o virtuvė neturėjo daug šviesos, tad gerai nesimatė, kad bačka neuždengta. Nepadėjo ir tai, kad gira taip pat jau buvo tvirtai parūgusi ir ant jos paviršiaus susidariusi standi puta. Pasakorius Jonas bešnekėdamas staiga pasirėmė rankomis į bačkos atbrailas ir, niekam nespėjus jo sustabdyti, vikriai šoktelėjo norėdamas ant jos atsisėsti, bet staiga užpakalis smigo į dugną ir jis pats žliugtelėjo kaip išsprūdęs raugintas agurkas. Pusę skysčio ištaškė į šalis, o kas liko bačkoj - tai lygiai jam iki akių. Begemoto akutės klapsėjo, kol burbulai veržėsi iš nosies, tik, deja, Jonas negalėjo nei įkvėpt, nei žodžio ištart, nei išlipt - beliko tik laukt, kol iš juoko springstantys draugai išties ranką.

Nežinau, ar esu girdėjusi šitą istoriją, be močiutės juoko – ji buvo iš tų žmonių, kurie per daug „įsijuokę“ imdavo juoktis be garso, kas mane privesdavo iki žandų skausmo. „Porsla iš nuosis en, kliošą kap baliuoną…“ - ir vėl sesija dusulio su kartais išsprūstančiais žagsuliais. „Akys kap obole… išeji vėsus šlaps kap laps“ - baigdavo pasakojimą ji, šluostydamasi ašaras.

Man ši istorija labai brangi. Pirmiausiai būtent todėl, kad močiutei ji būdavo panašiai juokinga kaip šiame vaizdo įraše girdimai moteriai už kadro jos draugams bandant išsilaikyti ant irklenčių kažkur Škotijos vandenyse.

Kai radom tos mokyklos pamatus, iškart klausiau ir įsivaizdavau, kur buvo klasė, kur gyveno močiutė ir svarbiausia - kurgi ta virtuvė buvo. 

Nors šiandien rizika įkristi į bačką smarkiai sumažėjusi, manau, tame pasakojime yra svarbi pamoka mums visiems: jeigu ne draugiška ranka šalia, praktika parodė, kad yra įmanoma nuskęsti bačkoje giros.

Aš dar girdžiu tą juoką. Velne.

Gražios gėlės Jūsų sekmadieniui. Nuotrauka iš VU botanikos sodo

Dėdlē diekou, ka skaitiet! Meldous, ka įdomē bova, vuo ne ontrēp išeje. Gerous dėineles ir iki kėta susiveiziejima (lapkričio 5 d.)!