Rytojus niekada nemiršta

Vietnamietė močiutė nuirklavo mūsų valtelę prie įspūdingos uolos - King Kong! - patenkinta sušuko, rodydama mums pirštu į gorilos galvą primenančią uolą. Valtį su keturiais keleiviais ji vikriai valdė - visos irkluotojos buvo tik moterys. Išmanevravo mūsų laivelį būtent taip, kad įamžintume geriausią kadrą, tuomet atėmė telefoną ir mus fotografavo pati. Žodžiu, nori nenori - turėsi nuotrauką.

Iš Hanojaus nusipirkome ekskursiją, kurios pagrindinė pramoga buvo pasiplaukiojimas valtele Trang An - Unesco paveldui priklausančiame kraštovaizdžio komplekse, kurį vietiniai vadina "Ha Long bay on land".

Valtį dalinomės su pora iš Bangladešo. Kartais pravartu, kai niekas aplink nesupranta lietuviškai. Su partneriu žvengėm bandydami sudėlioti variantus, kaip galėtume vadinti savo valties bendražygius: bangladiečiai, bangladiškiai, bangladėnai ir - mano mėgstamiausias – bangladiškėnai.

Jie pasakojo, kad per mėnesį aplankė net 13 šalių Europoje ir baisiai laimingi džiaugėsi: “Ir jūsų šalyje buvom! Labai trumpai, tik persėdimas, bet pase štampas yra! Kaip ten sakėte... L... L... Lufthansa?”

Manyje juokas sukilo taip staiga lyg kas būtų pakutenęs pėdas ir aš, bandydama save sustabdyti, negalėjau išgelbėti Lietuvėlės vardo. Tačiau mano išsišiepęs draugas įsiterpė ir ačiū jam, kad nepaliko žmonių, manančių, kad Baltijos šalys yra Estija, Latvija ir Lufthansa.

*****

Bangladiškė pamačiusi, kad mus vejasi kita valtis, tuoj pat tvėrė irklus: “Uoj, aš neleisiu, kad mes čia būtume pralenkti! Tik jau ne mes!” - juokėsi ji. Upėje valčių buvo tokia gausybė, kad atrodė niekada nepabūsime gamtos ramybėje vieni. Mes su draugu tuoj pat prisijungėme prie jos sąmojo: “Kas mes – kokie tai lūzeriai? To jau nebus! Varyyyk!!! Bet mes kol kas dar pasėdėsim” - bangladiškėnai leipo iš juoko, o mūsų maža valtelė apsigaubė ta jaukia draugystės skraiste, kuri paliečia nepažįstamus žmones, kurie yra nusiteikę juoktis.

Plaukimas Trang An

*****

Džiunglės buvo smaragdinio žalumo! Lapų tankynėje klykė nematomi gyvūnai, įlindome ir plaukėmė per aklinus siaurus urvus - galėjai iš abiejų pusių rankomis pasiekti drėgnas uolas, bet tuomet, išnėrėme vėl į šviesą ir staiga atsivėrė vaizdas: vandenyje dunksojo šventykla riestu stogu.

Mūsų valtis finišavo dramatiškai: neapsikentusi prastoku bangladėnės irklavimu, mūsų valtininkė ėmė vietnamietiškai šūkalioti, o galiausiai atėmė iš jos irklą ir įgrūdo man į rankas.

Tai ką, panašu, kad lietuviškos vasaros plaukiant baidarėmis sulestai uodų pagaliau atsipirko!

*****

Hoi An miestas dienomis būdavo visiškai tuščias, bet nusileidus saulei išsiskleisdavo tarsi mėnulio gėlė - ta vienintėlė orchidėja, pražystanti tik naktį. Bet už tai koks gyvumas! Atrodo, kad visi, taupę jėgas dieną, išlenda prisirinkti miesto saujomis. Buvo tiek daug žmonių lyg vyktų festivalis - tiesiog gatvėse atsidarydavo naktinis turgus, kur galėjome rasti nuo šviesos žibintų su žvakelėmis, skirtų turistams galvoti norus bei leisti žemyn upe (man net baisu pagalvoti, kiek šiukšlių lieka!) iki… spalvotų skalbinių segtukų.

Vieną vakarą turguje mus pradėjo persekioti pagyvenusi moteriškė. Kol aš su drauge rinkausi atvirutes, ji ėmė lūkuriuoti šalia mano draugo. Mes pasišypsojom, o po kiek laiko atsigręžiau - jis rankoje jau laikė iš jos šaltkrepšio ištrauktą alaus butelaitį, o vietnamietė bobutė juokdamasi skaičiavo pinigus.

Prekeiviai viliojo savo suvenyrais – išsiuvinėtais valtelių ir lotosų paveiksliukais, kriauklelių apyrankėmis, bet galiausiai mus patraukė vienas vyras, tupintis ant parduotuvės laiptų, šlamščiantis wok makaronus ir ant pledo susidėliojęs iš vario pagamintas statulėles.

- Tokių tikrai niekur nematėme! - užsidegusi kartojau aš.

Papirko mus Budos galva, kuri iš skirtingų pusių, turėjo keturias emocijas: liūdną, linksmą, piktą ir apsipatenkinusį. Paklausėm, ar galima mokėti kortele – žinoma - liuks, imam. Bet šalia atsirado nedidukė moteris ir su pardavėju ėmė kažką tarpusavyje derinti. Paaiškėjo, kad ji neva mus nuves iki banko kortelių aparato – jis čia neturi. Įtartina, bet tebūnie.

Vakaras Hoi An’e

Draugas liko su Budos galva, o aš nusekiau moterį. Beeinant, nežinia kur esančio aparato link, ji pradėjo man vietnamietiškai kalbėti, tuomet išsitraukė telefoną ir per Google translate išvertė tekstą: mokant kortele bus taikomas 12% mokestis. Aš sustojau - tokiu atveju, mes nueisim iki bankomato patys ir sugrįžę sumokėsim grynais. Ji, rodos, akimirką pasvarstė, ėmė purtyti galvą ir tuomet vėl rodė man eiti kartu.

Nuėjome iki kažkokios foot massage - kojų masažinės, kur turistai sėdėjo išsilydę foteliuose, o vietiniai sutūpę minkė jų pėdas. Toje vietoje reikėjo nusiauti batus prie durų: mano palydovė greit išsispyrė savo tapkutes, o aš likau stovėti lauke. Kažką pašnekėjusi su darbuotojomis, ji grįžo pas mane ir pamojo ranka - suprask, einam kitur.

Aš bandžiau klausti, gal bus paprasčiau man tiesiog nueiti iki bankomato? Bet mano palydovė suprato angliškai tik tuomet, kai atsirasdavo rizika, kad iš manęs pinigų nebus. Truputį paėjus užėjome pro kitas duris – manikiūro salono. Vėl aiškinimasis, o gal derybos, ne ne – keliaujame lauk. Kiek pajudėjus toliau gatve, vėl atsidūrėme prie įėjimo - šįkart viešbučio. Nusiauti nebereikėjo, tad įėjau kartu su savo bankininke. Viešbučio administratorė neskubėdama išlindo iš gretimo kambarėlio, kuriame per teliką žiūrėjo muilo operą, kai tuo tarpu aš stovėjau ir galvojau, ar mane apgaus kaip nors švelniai – vėl pridedant „kortelės mokestį“, ar tiesiog paims kortelę ir paliks mane čia, o gal čia mane pačią jau parduoda į „viešbutį“, o aš dar kaip dūra pati susimokėsiu?

Moteris registratūroje ištraukė banko kortelių aparatą ir atkišo man. Pažvelgiau į kainą – taip, kaip tarėmės, be jokio mokesčio. Negalėdama patikėti, sumokėjau, greitai paslėpiau kortelę kišenėje ir skubėjau atgal paskui savo šlepsinčią brokerę. Laukiantis draugas pasitiko mane išplėstomis akimis:

- Kur tu buvai tiek laiko??

Aš net nežinojau, kaip paaiškinti.

- Užgavėniškai prasiėjom.

*****

Aš, mano partneris ir draugė sėdėjome viešbučio paplūdimio bare, kai staiga išsijungė visos šviesos. Tamsa buvo tiršta lyg persaldinta kakava - tik žaibai nušviesdavo jūrą tai vienoje, tai kitoje pusėje.

Darbuotojai paskubomis atnešė mums uždegtą žvakę ir padėjo ant stalo, o mes susislinkome glaudžiau, kad pečių neaptaškytų pliaupiantys lietaus lašai.

Sėdėjome trise ir nutilę stebėjome audrą – lyg pagerbdami prasidėjusį gamtos pasirodymą. Su mano drauge nesimatėme dvejus metus, bet sugebėjome susitikti Vietname (planuotai, bet nemažesnis nuotykis!). Draugė, dainavusi kartu per mano 21-ajį gimtadienį paskutiniame prieš vidurnaktį troleibuse iš Saulėtekio į centrą, kai vairuotojas, ėmė į ritmą junginėti šviesas ir dar labiau mus užvedė plyšauti “vakarėja jau vakarėja”. Su ja kelis metus kartu gyvenome ir tik su kažkuo pagyvenus į draugystę įsipina tokie prisiminimai kaip kad žiemos vakaras, kai užėjau į virtuvę, o ji valgė sriubą:

-O kur mano “Skanaus”? - susierzinusi paklausė ji.

Visai nepastebėjau, kad ji sėdėjo prie stalo:

- Skanaus! - pasitaisiau.

Ji atgrasiai numetė šaukštą į dubenį:

-Neskanu blet!

Mes pažvelgėme viena į kitą - akimirksnis įtampos - ir staiga abi lūžom iš juoko.

Kaip keistai kartais nuneša mus gyvenimas, ar ne? Rodos, nieko nevyko – tik trys draugai sėdėjo Hoi An paplūdimyje ir tylėdami stebėjo audrą. Galbūt rytojus mums nepagailės skanesnės sriubos.

*****

Iš Hoi An traukiniu keliavome į Hue - imperatorišką miestą, kuris - staigmena - įrašytas į Unesco paveldą. Nusipirkome kelionę pirma klase, bet netyčia užsisakėme miegamas vietas, tad visą kelionę teko kaip pretzeliams sėdėti ant lovų. Ta kelionė buvo dovana akims - traukinys važiavo jūros pakrante, pro savo langą matėme žalumoje pasislėpusias trobeles su pavėsy miegančiais šunimis ir be vėjo kabančiais skalbiniais, o pro atidarytas kupė duris už lango tyvuliavo saulėje spindinti jūra susiliečianti su žydru dangaus skliautu.

Hue mieste aplankėme pasakišką imperatorišką citadelę. Hue apsigyvenome jaukiame šeimos viešbutyje, kuris veikė kartu ir kaip senų, ligotų šunų prieglauda. Išeinant, grįžtant, pusryčiaujant - visur mus pasitikdavo draugiški šuniukai, kurie kartu su šeimininkais gyveno pirmame didžiulio namo aukšte. Šiame mieste netikėtai sutikome lietuvius - vienintelį kartą Vietname, bet apie tai papasakosiu kada nors vėliau.

*****

Hošimine dangoraižiai mainosi vietomis su kolonialistinės Prancūzijos pastatais, o įėjus pro nedideles senas duris, radome tokių netikėtų derinių kaip dėvėtų drabužių parduotuvė-baras su terasa ir vaizdu į miestą bei nišinės alaus daryklos spalvotais buteliukais. Anksčiau buvęs Saigonas šiuo metu yra labiausiai apgyvendintas miestas Vietname (~10 mln gyventojų). Gatvės pripildytos spalvotų trumpakojų kėdučių, ant kurių sutūpę vietiniai valgo čia pat grilintas žuvytes ir geria alų, pasiimdami buteliukus iš kibiro, pripildyto ledu ir pastatyto šalia kiekvieno staliuko. Čia pirmąkart mačiau šunį, važiuojantį motoroleriu. Su šeimininkais sėdom, stovom - visaip transportuojami keturkojai vėliau tapo įprastu akiai vaizdu.

Vaikščiojant po šį miestą su gide, man užkliuvo, kai ji bepasakojant lyg niekur nieko užsiminė "kai prancūzai pralaimėjo antrą pasaulinį karą Japonijai (...)". Aš lyg ir netaip istoriją prisiminiau ir tuo metu, kai keliavome, šia mintimi pasidalinau savo facebooke, o mano istorijos mokytoja pakomentavo – teisingai prisimeni! Prajuokino, bet tuo pačiu vis dar noriu tikėti, kad gal su gide tiesiog pasiklydome vertime.

Hošimine aplankėme sankryžą, kurioje budistų vienuolis (9 metais anksčiau nei Kalanta) susidegino, protestuodamas prieš Pietų Vietnamo vykdytą anti-budistinę politiką. Thich Quang Duc - jei norite paskaityti daugiau, tik perspėju, kad yra kraupokų nuotraukų.

Nors Vietnamas šiuo metu yra vienpartinė socialistinė respublika, niekur kitur nemačiau tiek kapitalizmo ir tokių didelių skirtumų: parduotuvėlės perkrautos nešiojamais mini ventiliatoriais po 5 dolerius, vienodomis maikutėmis su Vietnamo vėliavomis, kai tuo tarpu pro moterį, gatvėje ant savo dviračio užsikrovusią lentą su vaisių iešmeliais (kaip įmantriai supjaustytais!), vienas po kito pravažiuoja Lexus, Porsche tamsintais langais.

Važiuojant į Trang An gidas per langą parodė pilį su disnėjiniais bokštais. Ją pasistatė kažkoks vietinis betono magnatas - kiekvienas bokštas neva yra dedikuotas vienam iš jo sūnų.

*****

Pabaigai noriu pasidalinti Vietnamo oro linijų saugumo video, kurį matėme skrydyje Hanojus - Hošiminas. Video turinys - įprastinės instrukcijos nelaimės atveju, bet pateikimo forma… tikras saldainiukas. Mes su draugu dar dvi dienas po to linksmai niuniavome dainelės melodiją vienas kitam. Video galite pažiūrėti čia. Atkarpa ties maždaug 4:20 min turbūt man labiausiai sukėlė kognityvinį disonansą - šokėjai su gelbėjimosi liemenėmis (rodydami kaip taisyklingai jas vilkėti) smagiai šoka ryžių lauke.

Plaukimas Trang An

P.S. Šiame įraše apie Stambulą rašiau apie žmones, kuriuos mūsų gidas pametė Grand Bazaar’e. Ekskursijai pasibaigus, kai mes kartu su ta pačia grupe vakarieniavome, tie žmonės sugebėjo gidui prisiskambinti. Jis vėl grįžo į turgų jų ieškoti (ar jie vargšai visą tą laiką buvo ten?). Parsivedęs juos į restoraną, turbūt tikėjosi, kad problema išspręsta, tačiau viena žilaplaukė vokietė visko taip nepaliko – kokybiškoje restorano salės akustikoje mes visi išgirdome, ką ji galvoja apie šią ekskursiją.