Beieškodama idėjų, apie ką rašyti toliau, paklausiau dirbtinio intelekto, apie ką jis pasiūlytų rašyti.
Ilgai galvojau, kuo gi toliau pripildysiu šiuos virtualius puslapius, kai močiutės istorijos jau bus papasakotos. Ir nors artėjo pabaiga, vis augo noras tęsti šį kūrybinį projektą.
Dirbtinis intelektas man pasiūlė: emocinė sveikata šiuolaikinėje visuomenėje, inovacijų ir technologijų naujienos ir panašias temas. O tada tiesiog paprašiau - pateik man atsitiktinę citatą. Ir ekrane pasirodė:
Neik ten, kur gali nuvesti kelias, eik ten, kur kelio nėra, ir palik taką.
- Ralph Waldo Emerson
Wow!
Ir… ar dirbtinis intelektas, pasinaudodamas citata, man pasiūlė pačiai susigalvoti temą? Ar taip pat tai reiškia, kad jis, kitais žodžiais tariant, man pasakė: mink taką? (žodžiai atėję iš aukštai!)
Pasitarusi su dirbtiniu intelektu, galiausiai nusprendžiau, kad noriu uždokumentuoti prisiminimus iš kelionių. Nors, štai, pranešu tai čia, bet vis dar jaudinuosi! Laukia visai naujas turinys.
Tai nebus 10 rekomendacijų, ką aplankyti viename ar kitame pasaulio kampelyje. Tavęs laukia šalies savitumo fragmentai, turintys “Seinfeldo” prieskonio. Kai istorija tampa gido pamesti žmonės Stambulo šurmulio srovėse.
Tvarka išliks ta pati - kiekvieną pirmą mėnesio sekmadienį įkris naujas įrašas apie atsitikimus iš skirtingų aplankytų vietų.
Taigi, kviečiu į naują etapą - Akšēn, į kelionių atradimų ir komiškų absurdų sūkurį!
O čia vieno kąsnio desertas šiam sekmadieniui - naujų tekstų skonio degustacija.
*****
Savo akimis mačiau, kaip Stambule dingo septyni žmonės.
Jei persėdimas ilgesnis (kaip buvo mums skrendant į Vietnamą), Turkish Airlines siūlo nemokamą paslaugą - sėsti į oro linijų užsakytą autobusą su vietiniu gidu ir aplankyti vienintelį pasaulio miestą, įsikūrusį ant Europos ir Azijos susikirtimo taško.
Chaosas užsikūrė nuo pat pirmų Stambulo gatvėse žengtų žingsnių, kai bendrakeleivis liaunu balseliu kreipėsi į gidą:
- Mes palikom lagaminus autobuse, bet ar galim juos ten palikti, jei mums skrydis… - o aš mačiau, kaip už jų nugarų tas pats autobusas išlekia sidabrinei toyotai prieš nosį ir spausdamas gazą nurūksta dulkėse.
Man visa ši išvyka šiek tiek priminė Maroką. Ypač, pirmoji stotelė – vietinė suvenyrų parduotuvė, kurioje “rasit unikalių, rankų darbo, skaniausių Stambulo saldainių”. O atvažiavus mačiau, kaip savininkas su gidu kaukšteli pitakais, jam tuoj pat atnešama arbata, o pardavėjai (kažkodėl visi su tapkėm) lyg debesys susikondensavo prie turistų šviežienos.
Toje parduotuvėje vienintelis geras dalykas buvo galimybė pasinaudoti tualetu. Tačiau tualetas buvo trečiame aukšte, kur prie laiptų viršaus numestas gulėjo skalbinių krepšys, o durų rankena taip smarkiai apsukta burbuline plastiko plėvele, kad nei piršto neužkiši. Bet žmonės, bendromis pastangomis, sugebėjo atsidaryti tas duris ir iš ten išėjo visi.
Vėliau įžengus į vieną seniausių ir didžiausią turgų pasaulyje, kuriame kasdien apsilanko nuo 250,000 žmonių, mūsų gidas sliuogė it ungurys per žmonių minią, vangiai iškėlęs vieną ranką tarp tūkstančio galvų. Išniręs į paviršių iš Grand Bazaar šniokštimo, jis pirmąkart atsigręžė, priekiniais dantimis prikando lūpą ir, turkiškai murmėdamas, pabandė mus suskaičiuoti. Ilgai stengtis nereikėjo - vos apsidairius matėsi, kad mūsų buvo žymiai mažiau nei prieš įeinant į turgų. Tuomet jis, liepęs mums nejudėti ir jokiu būdu niekur neiti, nėrė atgal į žmonių košę.
Vos po kelių minučių grįžęs gūžtelėjo pečiais ir lyg sau, lyg mums tarstelėjo:
- Nežinau, kur tie žmonės.
Ir taip ėjome toliau.
Man buvo ir baisu, ir juokinga vienu metu. Ir taip septyni vokiečių pensininkai buvo įsiurbti į baklavos, prieskonių ir “Excuse me! Come in! Try!” vakuumą.
Tie žmonės juk irgi turėjo jungiamąjį skrydį!!!
*****
Susitiksime spalio 6 dieną!
Pirma reakcija - sėdžiu išsišiepusi, iškyla Grand Bazaar spalvoti prisiminimai..🤩
Pala pala, negi viskas.. noriu dar 😃
Labai laukiu!!!
Labai smalsu!