Pabaigos pradžia

Sapnavau, kaip su močiute žaidėme panašų į Backgammon žaidimą.

Iš šeimos suaugusiųjų močiutė buvo vienintelė, kuri pasirašydavo žaisti kortomis su anūkėmis - dažniausiai Durnių ar Karą. Tačiau visad jaučiau - slapta mėgstamiausias jos žaidimas buvo Asilas. Išskleidi kortas ant stalo, per vidurį pastatai dviejų kortų namelį ir iš eilės trauki po vieną kortą iš krūvos po juo. Jei namelį sugriauni - visų pirma į orą šaus močiutės begarsinis juokas, o tada pirštas bes tau į veidą, jai iš paskutinio oro gurkšnio sušunkant:

- ASĖLS!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!

*****

11-kos metų savo dienoraštyje rašiau, kad pas mus svečiuojasi močiutė. Grįžau namo iš mokyklos, bet užkandusi, tuoj pat turėjau vėl važiuoti į polikliniką, kur lankiau procedūras dėl vasarą lūžusios rankos. Močiutė bijojo pasilikti viena. Rašiau, kaip džiaugiausi, kad tuo metu namo grįžo sesė ir galėjau išeiti, kaip močiutė man atsibodo ir kaip bėgau į autobusą ir vos nepavėlavau!

Prieš pradedant dėlioti šiuos įrašus skaičiau J. K. Rowling patarimus rašantiems ir jos mintis skambėjo maždaug taip: labai atidžiai susikurk pasaulį, apie kurį rašysi - jame teks praleisti labai daug laiko. Ir iš tiesų - jaučiuosi lyg darkart išgyvenau prisiminimus iš naujo, jie tapo tikresni. O kitą dalį nustūmiau tarsi nukasant sniegą nuo tako. Nėra tobulų žmonių. Bet gal visas gyvenimas yra apie tai - ar ne mes visi kasdien bandom šįtą pamiršti?

Daug liko neaprašyta. Kaip, pavyzdžiui, toji paskutinė senelio gyvenimo savaitė, kurią praleidom su sese ir močiute kasdien pėdindamos į Telšių ligoninę, kur senelis vis ramindavo močiutę, kaip pasveikęs sukapos ir suneš į rūsį dabar kieme išverstas malkas, o grįžusios rasdavom močiutę miegamajame verkiančią, nusvarinusią ranką su rožiniu.

Viskas, ką užrašiau yra netikslu. Užrašiau taip, kaip prisimenu, gražindama savo atspalviais istorijas, kurias perpasakojo močiutė - taip pat prisimindama savu žvilgsniu, galbūt pakeisdama detales. O tiesa… lieka kažkur toli ir gal visai ne tokia?

Jodie Howard (2021)

*****

Tą pirmadienį turėjau dirbti. Skaičiau emailą, bet gerklę užspaudė taip, kad nebegalėjau įkvėpti oro. Kad praradau žmogų iš savo gyvenimo, o gyvenimas yra apie tai - atrašyti emailą (nes tik aš kažką žinau, ko kažkas nežino) ir likusią dienos dalį dėkoti už užuojautą.

Tą dieną tarp nuotraukos, kurią pastatysim prie gedulingų pietų stalo, atrinkinėjimo ir vazų ieškojimo, akimirkai užsidariau tualete ir, pažiūrėjusi į savo akis veidrodyje, pagalvojau: prieš 57 valandas dar kvėpavo.

*****

Po metų sėdėjau vatos ir spirito kvapo pritvinkusiame poliklinikos kabinete, kai staiga akys užkliuvo už prausimosi kriauklės, o tiksliau už nedidelės stiklo lentynos virš jos, kur gulėjo neatplėštas muilas “Camay” su raudonos rožės žiedu ant pakuotės.

Ir apėmė jausmas: viskas bus gerai.

*****

Atrodo, visi mes žinome, kur viskas eina ir jokia tragedija, kai miršta senas žmogus. Kartą buvau savo tolimesnių giminaičių mamos laidotuvėse. Vyrai - pensijinio amžiaus, tačiau stovi abu broliai prie 90-metės mamos kūno ir verkia.

Tas vaizdas man iškilo vėl prieš akis, kai žiūrėjau dokumentinį filmą apie rašytoją Joan Didion, kuriame ji skaitė savo knygos “The year of magical thinking” mintį (neradau lietuviško vertimo, tad išverčiau pati):

Esame netobulos mirtingos būtybės, suvokiančios tą mirtingumą net tada, kai jį stumiame nuo savęs, nesėkmingai, dėl savo pačių sukurtų komplikuotumų, taip surištų, kad gedėdami dėl savo netekčių, gerai tai ar blogai, gedime ir savęs. Kokie mes buvome. Kokie nebeesam. Kaip vieną dieną iš vis nebūsim.

Skauda dėl laiko su tuo žmogumi, o gal taip pat - kaip rašė Joan Didion - tiesiog dėl laiko. Kaip genialiai savo eilėraštyje sudėjo Vytautas Mačernis - Praeinančiam pasaulyje praeisiu.

*****

Mano vienas iš būdų būti su šiuo gedulu buvo rašyti. Ir štai paradoksas - rašymas padėjo atrasti džiaugsmą tame netekties skausme. Tą galėjau padaryti po 3 metų. Bet kas skaičiuoja? Turbūt niekas negali būti pasiruošęs netekčiai, kad ir kokias aiškias diagnozes žino iš anksto. Tai, rodos, ateina kaip banga, turinti povandeninę srovę ir įtraukusią žemyn po vandeniu, į tamsos tašką, kuriame negali kvėpuoti. Garsai dusleni, judėjimas lėtas, slėgis spaudžia galvą ir krūtinę. Bet reikia išplaukti į paviršių. Per vieną darbo dieną, jei ne pirmos eilės giminaitis.

O po to jau kažkaip. Gal kartais susapnuosi, kaip kartu žaidžiate kortomis. Gal kirpėjai kerpant plaukus suskambės daina ‘You’re always in my head’ ir šlapių plaukų sruoga nusineš ašarą, kol niekas jos nepastebėjo. O gal pasiseks, ir kažkas ryte iškeps mielinių blynų. Visai netikėtai tokių, kokiais pakvipdavo Telšių ryškiai geltonų spintelių virtuvė.

*****

Užrašiau dalį prisiminimų ir dėl to nepasidarė nei lengviau, nei aplankė kažkoks suvokimas.

Nėra žmogaus, kuris atsisėstų į tuščią šviesiai rudo gobeleno kėdę po paparčio lapais, nusidriekiančiais iš vazono, pritvirtinto palubėje, ant sienos, ir sukryžiavęs kojas sūpuotų vaiką, prisiklijavusį prie blauzdos, sakydamas “Učū-ūčū-ūčū!” kaip tai darydavo senelis savo anūkėms Varnių gatvėje 90-aisiais.

Knygos “Apie laiką ir vandenį” pradžioje yra įdėta citata:

Tu saugai tik tai, ką myli,

Tu myli tik tai, ką žinai.

Tu žinai tik tai, ko tave išmoko.

Baba Dioum

Anė iš nuostabaus serialo - “Anne with an E”

Ačiū seneliams. Už viską, ką išmokė. Jūs visuomet - mano galvoje.