Kada naktis tapo ilgesnė už dieną ir kitos Sakartvelo istorijos
Įskaitant kelionę automobiliu, kurią noriu pamiršti.
Tą rytą prieš išvažiuojant atgal į Tbilisį man buvo siaubingai bloga. Išėjusi iš vonios radau draugus, duryse įkišusius galvas: “Čia tau Gogio žmona liepė perduot.” Pamačius ant komodos krašto garuojantį kmynų arbatos puodelį ir lėkštutę su džiūvėsėliais, suspaudė širdį. Savijauta - bloga, esu virš 2000 kilometrų nutolusi nuo Lietuvos, mes neturim jokios kalbos, kuria galėtume su ta moterimi susišnekėti, bet… mama yra mama.
Pagalvojus, kad Tbilisyje vėl reikės nakvoti tame pačiame sovietyno bute, kur kiekvienąkart tulike nuleidus vandenį, norint jį sustabdyti, reikėdavo su nuleidimo bumbulu perjunginėti pavaras, mane nupurtydavo. Telefone susiradome hostelį ir paprašėme, kad Rolandas mus nuvežtų ten. Visą kelionę su savimi vežiojomės lauktuves iš Lietuvos, kurias planavome įteikti savo gidui. Tą dieną nusprendėme skirstytis su visam - kadangi reikalų su butu nebeturėsime, ryt iki oro uosto taip pat galėsime nuvažiuoti patys. Tačiau vairuotojas dėl šių pokyčių pasiuto: ėmė reikalauti daugiau pinigų nei buvome sutarę, supyko, kad mums netiko butas, o sutrumpindami kelionės trukmę neva jį apgavome. Žodžiu, kažkaip negražiai viskas gavosi ir visi Rūtos šokoladai ir midaus nektarai galiausiai skrido atgal į Vilnių, o aš apie šią kulminaciją sužinojau tik vėliau iš draugų.
Tuo metu, kai Tbilisyje vyko “atsisveikinimas”, aš ir mano skrandis ėjome derybų: aš išgeriu šitą litrą vandens, o tu - greičiau atiduodi visa, ką ten turi pasislėpęs skreite. Ant šaltų vonios plytelių sėdėjau purtoma drebulio, susivyniojusi į Mountain spring kvepiantį baltą hostelio rankšluostį, kurio skalbiklis gulėjo čia pat greta, ant grindų. Žiūrėjau į juodą išsilydžiusį savo pačios šėšėlį plytelių atspindyje ir norėjau jo paklausti: “Kur blet buvo tavo protas šlamščiant tas neplautas pakelės vynuoges?!” Jas dieną prieš padėjome skinti vynuogyne vienam senukui.
Ta kelionė atgal į Tbilisį buvo baisiausios mano gyvenime valandos automobilyje. Pilvą raižė skausmai ir pykino kvadratu: apsinuodyjimo kerai ir lyg sluoksniuotas kremas išsiraizgę kalnų serpantinai šnabždėjo į mano vidinę ausį negerus dalykus. Susirūpinęs Rolandas pasisodino mane ir mano celofaninį maišiuką priekyje, ir vairavo vis žvilgčiodamas į mane. Nors pro atidarytus mašinos langus švilpė vėjas, jo smilkiniu riedėjo prakaito lašas. Dar nebuvau mačiusi jo tokio įsitempusio.
Man susidūrus akis į akį su pakelės aikštelės lauko tuliko prišikta skyle, svarsčiau variantą tiesiog likti kuriame nors greitkelio motelyje.
Į Tbilisį, taip pat ir į Vilnių galiausiai grįžau - tiesa, pirmas atkeliavo mano kūnas, o kiek vėliau - dvasia. Bet noriu dar šiek tiek papasakoti Tau apie Sakartvelą.
*****
Kakhetijos regione aplankėme vietinių romantiškai vadinamą Sakartvelo meilės miestą - Signaghi. Išdrožinėtos gėlėmis medinių balkonų arkos, akmenimis grįstos gatvelės, smailūs bažnyčių bokšteliai apgaubia šekspyriškų dramų aura, o kur dar virš mūro tvorų saldų kvapą skleidžiantys granatų medžiai, nusvarinę savo vaisius lyg raudonus žibintus.
Nutarėme vieną naktį pasilikti ten ir Rolandas tuoj pat pasisiūlė surasti mums nakvynės vietą. Pamaniau - kaip gerai, turi pažįstamų. O štai jis, atsidaręs langą, šūktelėjo pro šalį dūlinusiam šlubiui, persimetė keliais žodžiais ir atrodė, kad gavo nuorodas. Nenorėjau tikėti, kad iš to žmogaus mes ką tik gavome rekomendaciją, bet štai, kirtę keletą gatvių, jau sustojome prie surūdijusio metalo ir šiferio lakštais apdėtos trobos, aplink kurią lakstė penki šunys ir vištų būrys, o Rolandas ramiai ištarė: čia.
Žinoma, ten nepasilikome. Hostelis, kurį radome per booking, turėjo aukštą akmeninę tvorą, o įėjus pro ją atsidūrėme vynuogienojais uždengtame kieme. Sakartvele dažnai galima išvysti didžiules amforas, kuriose senovėje buvo brandinamas vynas. Kartais jas galima pastebėti įkastas į žemę, o kartais, kaip šio hostelio kieme, tiesiog gulinčias pakampėje. Šiais laikais tokiose amforose vynas vis dar brandinamas, tik rečiau. Šis metodas yra įtrauktas į UNESCO paveldą. Vyno muziejuje mane nustebino faktas, kad vienintelis būdas išvalyti kvevri jų nesubraižant yra valymas vyšnių šakelėmis. Įlipus į šį indą po vyno brandinimo, alkoholio galima prisikvėpuoti tiesiog per orą ir gidas pasakojo, kad žmonės, valydami šiuos indus gali net apsvaigti. Tų didžiulių kvevri indų gamyba (spėčiau, kad į jas visu ūgiu lengvai tilptų Deividas Bekhamas) tiesiog stulbinama: šios žinios, perduodamos iš kartos į kartą, o krosnis, kurioje ši milžiniška amfora deginama, būna kaskart užmūrijama ir kūrenama 1000 laipsnių temperatūroje 7-10 dienų. (Jei smalsu, trumpas dokumentinis įrašas apie tai - čia.)
Šalia amforų viešbučio kieme, pravertose duryse mums mojo išsišiepusi kresna moteriškė. Kartu su ja nusileidus laiptais žemyn, atsidūrėme didelėje terasoje po stogu. Už vienų pravirų durų 90-tųjų kompiuterio ekrane švietė šachmatų lenta. Vyras tuoj pat pašoko nuo pufikiuko ir lįsdamas pro duris nusiėmė akinius:
-Sveiki sveiki! Man sakė, kad jūs iš Lietuvos. Aš su Viktorija Čmilyte-Nielsen šachmatais esu žaidęs! - nieko nelaukęs išpoškino jis ir patenkintas žvelgė į mūsų nustebusius veidus. - O dabar palaukit.
Nulipęs laiptais žemyn jis kažkur dingo. Po kiek laiko atėjo ta pati moteriškė ir pakvietė vaikinus leistis žemyn. Moterys tegul palaukia. Mes su drauge likome sėdėti. Praėjo gal dešimt minučių, mūsų draugai grįžo, o mes klausiamai žiūrėjome į juos.
-Šeimininkas pavaišino savo namine chacha.
Vakare mūsų šoferis parnešė mums chačapuri ir vyno, terasoje visi kartu puotavome, o Povilas, įsidrąsinęs paklausė, kodėl čia visi taip keistai vairuoja.
Rolandas nesuprato klausimo.
*****
Kitą naktį apsistojome pas kartvelų šeimą. Draugai lankėsi pas juos pirmosios savo kelionės metu. Norėjau rašyti - gyvenome mažame mieste, bet Telavis nėra mažas, tik toji gatvė labai priminė kaimą - vingiavo netoli kapinių, kuriose išsibarstę dunksojo kreivi samanoti antkapiai.
Buvome sutarę, kad į nakvynės kainą bus įskaičiuotas ir maistas. Pirmąjį vakarą mums sėdint namo terasoje, apgaubtoje vynuogių raizginiais, pasirodė Gogio žmona. Iš veido bruožų ji man priminė Salome Zurabišvili. Moteris šypsodamasi ėmė dėlioti ant stalo lėkštes. Tuomet šeimininko marti - aukšta, juodų trumpų plaukų ir griežto veido moteris, apsirengusi juodai, vieną po kito ėmė nešti indus, perkrautus valgiais.
-Gal kažką padėti? - klausė Povilas.
-Ne ne, jos viską padarys. - atsilošęs kėdėje nuramino mus Gogis. Stebėjau Rolandą - jis, lydėdamas akimis atkeliaujančiais lėkštes, lėtai rūkė.
Kai stalas buvo pilnas, Gogis papilstė visiems vyno ir pakvietė vaišintis. Aš atsiprašiau ir nubėgau į kambarį pasiimti kokį šiltesnį rūbą - lauke staiga ėmė vėsti.
Prigriebusi megztinį, grįžinėjau iš kambario į terasą, kurioje klegėjo draugų juokas, dudeno kartvelų žemi balsai, kai akys susitiko su žvilgsniu, stebinčiu iš šešėlių prie lauko durų. Tai buvo jaunas vyras - mūsų šeimininko, Gogio, sūnus, kaip pasakojo, miręs prieš 15 metų. Sustojau įsižiūrėti į nespalvotą nuotrauką, pakabintą tokioje keistoje vietoje - prie paltų. Gogis pasakojo, kad sūnui mirus, marti negalėjo savęs ir dukros išlaikyti, neturėjo jokio darbo, tad atsikraustė pas juos. Už sienos išgirdau moterų balsus ir šakučių tarškėjimą į lėkštes. Grįžau prie stalo, bet negalėjau išmesti iš galvos to, kad jos virtuvėje valgė vienos.
*****
Vieną vakarą Gogis pasiūlė iškepti šašlykų. Kaukazietiški šašlykai, pačių kartvelų namuose - aišku, susižavėję sutikome. Tą patį vakarą Povilas paprašė, kad ir šeimos moterys prisijungtų prie vakarienės. Šeimininkas murmėdamas paskėsčiojo rankomis, o aš nekantraudama atsisukau į Povilą:
-Ar jos ateis?
-Lyg ir taip, - gūžtelėjo pečiais jis.
Kai susėdome vakarieniauti, pasirodė ir jos. Nedrąsiai prisėdo prie stalo krašto. Pastebėjau, kad jų lėkštės buvo mažesnės nei kitų. Šašlykai buvo be jokių prieskonių, visai nemarinuoti - Gogis ant suguldytų iešmų ir rūkstančių dūmų tiesiog saujomis pylė druską. Viso šašlykų kepimo metu mes su draugais pakraupę susižvalgydavome, bet nei vienas nedrįsome nieko sakyti.
Žiaumojant tą sausą mėsą mačiau, kaip Rolandas vis šnairavo į mane. O tuomet užkišęs šašlyką už žando, pakumščiavo šalia sėdintį Povilą ir šypsodamasis neaiškiai kažką pasakė. Povilas atsisuko į mane:
-Jis sako, kad tu panaši į kartvelę ir klausia, ar neturi kokių giminių čia?
Gogio žmona ir marti ėmė garsiai juoktis, entuziastingai linkčioti viena kitai ir rodyti į mane: taip taip, tikrai panaši!
Imdama dar vieną vynuogių lapų “balandėlį”, šyptelėjau. Kaip pagyvėjo šis stalas, kai prie jo atsirado daugiau moterų. Tačiau žaibiškai pavalgiusios, jos susigriebė savo lėkštes ir išnyko. Ėmiau rimčiau svarstyti galimybę pasidaryti savo kilmės testą.
*****
Trečioji mūsų išvyka buvo į Trusso upės slėnį. Keliaujant ten, pralėkėme ant kalno stovinčią bažnyčią, ir abu vairuotojai nedelsdami persižegnojo. Jie taip elgėsi kaskart pamatę bažnyčios bokštą. Kai pirmąkart tai pastebėjau, pagooglinau: kartvelų ortodoksų bažnyčia tiki daugiau nei 80% Sakartvelo populiacijos.
Privažiavome virš akmenuotos upės nutiestą tiltą, prie kurio stovėjo ženklas: “Draudžiama įvažiuoti visoms transporto priemonėms”. Kairėje tilto pusėje juodavo arbūzo dydžio skylė. Sustojome, o Mamuka išlipo, lėtai eidamas apsižvalgė ir pastūmė kelio užkardą į šoną. Tylėdami pravažiavome. Aš stebėjau ant galinio vaizdo veidrodėlio teliuškuojantį rožančių.
Trusso slėnis man priminė kadrus iš filmo “The ballad of Buster Scruggs”, kur senis aukso gyslos ieškojo. Ten pasivaikščiojome palei kalnų upę, į kurią įbridau (aukso neradau). Nors plieskė saulė, oras buvo prisipildęs gaivumos. Nuėję iki pat kalnų, supratome, kad pasiekėme pasienio postą. Už kalnų - ruzzija. Čia atsirado bėda: aš labai užsinorėjau į tuliką. Aplink nebuvo nei vieno medelio, nei vieno krūmelio, visa žolė - išdegusi saulėje. Čiurleno akmenuota upė, dunksojo kalnai ir lyg numesta už šlagbaumo ir metalinės tvoros stovėjo medinė pasienio pašiūrė su budele.
Vairuotojai, sužinoję šią problemą, nieko nelaukę nuskubėjo pasikalbėti su pasieniečiais. Aš jau gailėjausi prasitarusi, kai iš toli mačiau, kaip šie rimtais veidais nužvelgė mane ir po akimirkos linktelėjo, o vairuotojai ėmė moti: ateik. Įėjus į aptvertą teritoriją, suėmė juokas: štai toks gyvenimo prisiminimas į kolekciją, kaip Kaukaze bindzenu į medinį lauko tuliką, lydima automatais ginkluotų pasienio pareigūnų. Juokinga buvo ir tai, kad tas medinis tulikas buvo pakeltas kokiu metru virš šūdų duobės. Prieš akis šmėstelėjo “Slumdog millionaire” garsioji scena ir aš iškart surimtėjau. O kai pamačiau skylės diametrą, tai net ir žiupsnis panikos įsimetė į mintis ir staiga ėmiau viltis, kad tiems pareigūnams kaip nors per klaidą vėliau netektų manęs iš ten traukti (iškart pasakau - nereikėjo).
*****
Pirmąją naktį pas Gogį maždaug 3 valandą nakties kaimynų gaidys (ne vaizdingas pasakymas - tikras gyvūnas) lygiai kas pusvalandį aprūdyjusiom balso stygom primindavo, kad tupi čia pat už tvoros, o aš tą naktį jaučiausi priartėjusi prie suvokimo, ką reiškia vienas lašas iki beprotybės. Ryte pirmi sėdėjome prie pusryčių stalo, o draugai, išvydę mūsų suardytus veidus, užuot pasisveikinę, iškart susirūpino: kas jum dabar?
Kitą naktį apsiginklavome: iš vietinės vaistinės nusipirkome ausų kimštukus. Saldžiai įmigau, paryčiais gaidžio dainos liko kažkur anapus mano sapnų, bet štai iš niekur į kambarį įsirovė gatava kartvelė - pasimetusi kažką sušuko, nusižvengė ir išėjo. Pusiau mieganti, mėginau plačiau atsimerkti ir suprasti, kas čia įvyko, bet tuoj pat dar viena moteris įvirto pas mus, ir vėl pasisklaidžiusi išėjo, trenkdama durimis. Tada jau išsiėmusi ausų kimštukus išgirdau, kad namuose siautė kažkoks bobų uraganas - atrodė, kad tų moterų koks dvidešimt: klykavo, bėgo laiptais, dainavo, griuvo, stumdė baldus (?). Užrakinau duris ir iškart po to jau vėl kažkas veržėsi įeiti! Blet, kas čia darosi - sumurmėjau tikrindama užrakintas duris. O tada atsigręžusi eiti atgal į lovą šyptelėjau: mano draugas lyg kačiukas miegojo toliau.
Kitą rytą mums atsikėlus, visos raganos jau buvo išskridę, o apie jų buvimą bylojo tik lauke vėdinamos pagalvės, krauju pasruvusios (šįkart) draugų akys ir vienas kitas keiksmažodis, pavartojamas moteriškąja gimine.
Gogis papasakojo, kad naktį atvažiavo moterų choras ir dvylika kartvelių nakvojo su mumis tame pačiame name. Turiu pripažint, kad kimštukai tikrai nuslopina visus garsus. Stebiuosi, kad po tų kelių naktelių niekas iš mūsų nesusipyko. Kalnai ir vynas ramina.
P. S. Kai rašiau šiuos prisiminimus, mano draugas pasidalino savo užrašais apie šią kelionę ir prie vienos dienos radau tokį komentarą: Akvilė pikta dėl patriarchato.
Labai vaizdingas pasakojimas. Apima liūdesys ir pyktis dėl tų virtuvėje valgančių moterų...Ir dėkingumas - kultūrai, žmonėms, laikui, likimui - kad pas mus taip nėra.