Chakrulo pynės

Sidabrinio nissano gale sėdėjau savo draugui ant kelių, greta spaudėsi kiti, jie tuoj pat pasiūlė keistis: dabar *Indrė sės ant kelių Povilui, o aš galėsiu įsisprausti ant sėdynės. Štai per klaidą vėl įsijungė japoniškai kalbanti navigacija, kurią mūsų šoferis smiliumi pabandė išjungti, tuomet atsisuko į savo draugą, pūpsantį šalia, o šis iškišo galvą pro langą ir ranka porąkart mostelėjo: lenk, lenk. Lyg niekur nieko važiavome dešine kelio puse, vairuotojui taip pat sėdint dešinėje automobilio pusėje.

Niko Pirosmani “Puota Gvimradzėje” (1914)

*****

Draugai jau buvo keliavę Sakartvele ir antrai kelionei pakvietė mus prisijungti. Keliavimo principas buvo paaiškintas taip: nuskrisime į vietą, ten mus pasitiks vyras vardu Mamuka, su kuriuo jie keliavo pirmąjį kartą. Jis mus vežios automobiliu, suras nakvynės vietas ir padės susišnekėti su vietiniais. Mamuka - stambus, praplikęs, didelėmis rudomis akimis vyras, primenantis tokį, kuris atėjęs į bet kurią kavinę, norės būti aptarnautas pirmas. Jis mus pasitiko ne vienas - kartu su broliu. Ir štai, sužinojome, kad planas pasikeitęs ir mūsų gidas bus Rolandas. Taigi, arba vidury nakties sutinkame su naujomis sąlygomis, arba skirstomės. Rolando mažos mėlynos akys nervingai lakstė tai į Mamuką, tai į mus. Jis buvo gerokai žemesnis, bet nemažiau stambus, o ant galvos styrojo tankus žilų plaukų šepetys. Kaip tie žmonės yra broliai, man buvo sunku įžiūrėti. Žinoma, sutikome, bet Povilas išsiderėjo, kad iš Tbilisio į kalnus mus palydės ir Mamuka. Ir taip mes atsidūrėme keturiese sidabrinio nissano gale.

*****

Butas Tbilisyje, kuriame praleidome pirmas kelias naktis, parūpintas mūsų naujojo vairuotojo, buvo tikrame sovietyne: dvylikaaukštyje, viename iš daugelio tame rajone. Mums sakė, kad butas bus netoli “miesto centro”, tačiau, jo vieta nepateko į metro spindulį, tad toliau kliovėmės pavežėjimo paslaugomis.

Mažulyčio džeržgiančio lifto sienos buvo išklotos rudu parketu, jis veikė tik į viduje pakabintą, sidabrinį “taksofoną” įmetus monetą, kuri tuoj pat iškrisdavo, tačiau tik tokiu būdu pasirinktas aukštas buvo “priimamas” šio išmanaus mechanizmo. Kiekvienas iš mūsų turėjome spraustis su lagaminu, važinėti ir mėtyti monetą po vieną. Išlipus iš lifto į veidą gūstelėdavo vėjas: netoli laiptinės langų švilpė kamuolio dydžio anga mūre.

Įėjus į erdvų, bet keisto kvapo pritvinkusį butą, mums šypsojosi parudavę tapetai, geltono stiklo mirguliuojanti lempa, rudi su smėlio spalvos gėlėmis svetainės baldai, gigantiškas sekcijos komplektas, prikrautas krištolo, ir gėlių raštų bordo kilimai. Interneto šie apartamentai neturėjo, bet vairuotojas greitai mums “suveikė” wifi.

Iš kaimynų. Tai ryšys taip ir veikė: pasirodydamas kaip tas kurmis žaidime “Whac-A-Mole”, kur plaktuku reikia trenkti išlindus galvytei: čia yra - čia nėra, čia yra - čia nėra.

Kitą dieną neapsikentę paprašėme, kad mus nuvežtų į prekybos centrą, kur galėtume įsigyti SIM kortelę. Ten, požeminėje aikštelėje, kažkur tarp laiptų ir lifto pasirinkimų sugebėjome Rolandą pamesti. Galiausiai, baimės kupinomis akimis, vyras parbėgo šniokšdamas iš laiptinės. Jis ir liftu važiavo, ir laiptais bėgo - o mes tuo tarpu laukėme jo viršuje. Man ši panika kiek pralinksmino: kur, jo manymu, mes, DiArchy kvartetas, dingome? Nuskridome ant Didžiosios kinų sienos?

Vaizdas nuo Gergeti bažnyčios kalno

*****

Pirmąją dieną, kai apsilankėme Tbilisio centre, ten filmavo “Greiti ir įsiutę 9”: virš miesto skraidė sraigtasparniai, gatvės buvo aptvertos, o mašinos cypdamos lėkė senamiesčiu su (taip įsivaizduoju) už vairo sėdinčiu Vin Dieselio dubleriu. Ir nors šis šou sutapo su pirmaisiais vaizdais, Tbilisio grožis man - tai meiliai susiglaudę mediniai namai su gėlėmis išraižytais balkonais.

Vakare nuvažiavome į kartvelišką restoraną, kuriame dirbo Rolando giminaitis Georgijus. Vieta priminė lietuvišką HBH - tradicinis maistas, didelė teritorija ir liaudiška atmosfera. Prisėdus lauko terasoje, gidai mus patikino - net nežiūrėkite į meniu, mes užsakysime savo nuožiūra. Ir ilgai netrukus lyg per karaliaus puotą vorele ėmė žygiuoti padavėjai su iškeltais padėklais: baklažanų suktinukai, chačapuriai, adžaruliai, chinkaliai…

Tą vakarą restorane vyko šokių pasirodymai. Prisistatęs Georgijus tuoj pat čiupo mus už rankų, vesdamas vidun, išstumdė žmones, jau suformavusius ratą, ir patupdė priekyje. Šokiai buvo įspūdingi - šokėjai, apsirengę tautiniais kostiumais, su juodomis plaukuotomis kepurėmis, iškėlę kardus lyg džigitai skraidė aižiai trankydami aulinius į medines restorano grindis. Po vieno šokio visi grįžome prie stalo, tačiau, prabėgus pusvalandžiui, atskubėję padavėjai vėl kvietė mus žiūrėti antrojo pasirodymo. Taip mes kas pusvalandį būdavome su palyda vedami stebėti vis naujo performanso.

Mūsų vedliai papasakojo ir apie tamada tradiciją - stalui priskirtą tostų sakytoją ir tuoj pat, Mamukai įsišventinus save į tamada, buvo pakeltas (ir vėliau ne kartą pakartotas) tostas: už kartvelų ir lietuvių draugystę.

Viename straipsnyje skaičiau Tiko Tuskadze frazę: “jei kaimynų šuo atsivedė šuniuką - mes juoksimės ir puotausime iki aušros.” Po to vakaro man ši frazė skamba naujomis natomis.

*****

Kitą dieną nuvažiavome ant kalno, kur Tbilisyje stovi televizijos bokštas. Rolandas vis teiravosi, ką mes veiksime, bet tiesa buvo paprasta - norėjome tiesiog pasivaikščioti vieni, be jo. Apsukę ratą atrakcionų parke, galiausiai prisėdome restorane. Terasoje žvelgiau į mirgantį tamsoje miestą, bet staiga akys užkliuvo už vyro, rymančio kiek tolėliau, prie tujų, panoramos aikštelėje. Tai buvo vargšas Rolandas, laukiantis mūsų. Buvo ir nesmagu, kad jo nepakvietėme, bet ir truputį įkyru - juk sakėme, kad turi mažiausiai kelias valandas, kad paskambinsime, kad jei ką ir palauksime. Ne, vis tiek už krūmo laukia.

Jau susiruošus judėti namų link, Rolandas pasivedė Povilą į šoną. Mes trise likome stebėti situacijos iš toli lyg zuikiai stačiomis ausimis. Rolandas ėmė mus kaltinti, kad neva paskambinom Mamukai ir pasiskundėme, kad bute neturime interneto. Buvo ir juokinga, bet ir neramu, nes jis ėmė pykti: kodėl mes jam tiesiai nieko nesakėme, kodėl kalbame su Mamuka jam už akių ir pan. Povilas bandė gintis, tačiau net tai, kad jo telefone nėra jokio skambučio, kad gali ir kitų telefonus patikrinti - niekas Rolando neįtikino. Galiausiai lyg ir buvo numota ranka - neva gerai, nesvarbu, tik kitąkart sakykite man tiesiai.

Grįžtant į nuostabųjį butą, paprašėme užsukti į parduotuvę. Sustojome automobilių aikštelėje, tačiau, nuėję iki parduotuvės durų, apsisukome atgal: nors ir šviesos viduje degė - uždaryta. Rolandas išlipo iš mašinos - palaukit. Po kiek laiko jau mojo mums, o pardavėja atrakino duris - prašom, užeikit. Grįžus į automobilį, Rolandas įstatė savo nusipirktą colos buteliuką į durelių “kišenę” ir delne perskaičiavo monetas. Atrodė, lyg ir vėl tarp mūsų viskas gerai, bet aš ėmiau atidžiau jį stebėti.

*****

Kitą dieną su tuo pačiu nissanu ir Mamuka pakilom į kalnus. Vienu metu pažiūrėjau pro langą žemyn: žolėse kur ne kur kyšojo milžiniškų akmenų kampai ir aplankė nejaukus suvokimas, kad labai toli mačiau vertikalioje ašyje. Povilas ramindamas Indrę, o gal ir visus (įskaitant save patį) ėmė kalbėti, jog būtų daug baisiau, jei vairuotumėme patys, nes mašina vos telpa šiame kelyje, o štai mūsų kartvelai kasdien čia važinėjasi ir žino šiuos kelius mintinai. Man patiko šis požiūrio taškas, likusią kelionės dalį bandžiau ties juo ir likti, nebegalvojant nei apie tai, kaip mes sėdim, nei apie diržus, nei kad mūsų vairuotojas visiškai nemato eismo, o navigacija - tai “brolis” šalia.

Kalnų viršūnėse matėsi lyg mažytės šachmatų figūros - raiteliai. Mamuka pasakojo, kad čia atvyksta arabų šeichai, kurie nusisamdo kartvelų raitelius, nuo viršūnių baidančius stirninius žvėris šlaitu žemyn, o apačioje laukia medžiotojai. Pakelėse matėsi ir išbarstytos palapinės su užrašu: halal.

Pats miestelis - nuostabaus grožio, kalnų apsuptyje - Stepantsminda. Kalnuose turėjome vieną tikslą - labai norėjau eiti į bent vieną pasivaikščiojimą po kalnus, kai dieną išeini - vakare grįžti. Galiausiai turėjome du: vienas - įsiminęs visam gyvenimui, kitas trumpesnis, tačiau dviems iš mūsų kainavęs daug valios (neišduosiu kam ir dar labiau - kodėl), o štai aš susimokėjau jau viršūnėje, Gergeti trejybės cerkvėje.

Pirmojo mūsų žygio plano gidai niekaip nesuprato: kodėl jūs norite kopti į kalnus patys? Gi nuvešim! Yra kelias! Galiausiai pakraipę galvas numojo ranka. Žygis buvo nuostabus: ėjome per žolynų slėnius, sutikome berupšnojančias avis, karvių bandą, suformavusią kelio blokadą, kurią turėjome apeiti. Vienu metu pasiekėme kalnų trobelę, kurioje ilsėjosi ilgus atstumus žygiuojantys hikeriai - kas kojines prie židinio džiovinosi, kas palapinėse ruošėsi nakčiai. O mes sustojome atsigaivinti ir pasigėrėti neįtikėtinais vaizdais - smailiomis, snieguotomis Kaukazo viršūnėmis. Einant toliau pradėjo lyti, aplink nebuvo nei vieno žmogaus, galėjai girdėti kaip krenta lietaus lašai ant žolės, kaip jie kapsi ant plastikinio lietpalčio ir šaltas vanduo varva veidu. Priėję kalnų ežeriuką, nusprendėme, kad tai ir bus mūsų tikslas ir kiek apžiūrėję jį, leidomės atgal - nenorėjome likti kalnuose sutemus. Man tai buvo pati įsimintiniausia diena Sakartvele. Ėjimas išmintais kalnų takeliais, gerėjimasis nesibaigiančių kalnų ir dangaus siūle. Tada, pirmąkart užsisvajojau, kaip norėčiau eiti į kelių dienų žygį į kalnus.

Kopimas į Gergeti vienuolyną buvo trumpesnis, bet sunkesnis - kalnas buvo status ir visą tą laiką svilome ant saulės. Kai jau pasiekėme tikslą, atrodė, kad įkvėptas oras pakėlė batus nuo žemės - atsivėrė neaprėpiama Stepantsmindos ir kalnų panorama. Matydama kalnus ant kalnų, miniatūrinius namelius ir mašinėles, kalnų tarpeklius - skraidžiau virš pasaulio.

Tuomet žengdama pro siauras keturioliktojo amžiaus bažnyčios dureles į tamsią menę, staiga kaliau galvą tiesiai į akmeninę staktą. Esantieji viduje nusigręžė nuo švento altoriaus, pasižiūrėti, kas čia per garsas, išskridęs iš mano burnos, o draugai, purtydami galvas, be žodžių man rodė pirštais į šalia pakabintą ženklą: “PASILENKTI”. Ta bažnyčia ant kalno matosi beveik iš kiekvienos miestelio vietos, tad vėliau vis pastebėjusi jos bokštelį man gailiai suskausdavo momenėlį. Kaip ten ta knyga vadinasi? “Kūnas mena viską”? Tai jau tikrai.

Ei, esu nedidelio ūgio ir ženklai “Saugokite galvą” man labai retai ką nors reiškia.

Mūsų žygio kelias kalnuose

*****

Prigriebusi megztinį, grįžinėjau iš kambario į terasą, kurioje klegėjo draugų juokas, dudeno kartvelų žemi balsai, kai akys susitiko su žvilgsniu, stebinčiu iš šešėlių prie lauko durų. Tai buvo jaunas vyras - mūsų šeimininko, Gogio, sūnus, kaip pasakojo, miręs prieš 15 metų. Sustojau įsižiūrėti į nespalvotą nuotrauką, pakabintą tokioje keistoje vietoje - prie paltų.

Apie tuos namus ir viską, kas juose nutiko - kelionės tęsinyje, kitame straipsnyje, vasario 2-ąją!

P. S. Chakrulo - daugiabalsė chorinė kartvelų liaudies daina, kuri 1977 metais su kitais 28 muzikos įrašais iškeliavo į kosmosą su “Voyager 2” kosminiu zondu. Ją galite paklausyti čia.

*Vardai pakeisti.