Tas nuostabus gyvenimas

Betriukšme gatve vedžioju šunį, o mintyse grįžo vaizdai, kaip kartą močiutė buvo persirengusi Kalėdų seneliu. Nežinau, iš kur ji gavo kostiumą, ar kur ir kada spėjo persikūnyti, nes buvo atvažiavusi į svečius, bet pastebėjusi akių panašumą ir tai, kad močiutės kambaryje nėra, mano galvoje susijungė keli taškai. 

Netoliese sustojo automobilis. Pora bagažinėje perdėliojo maisto dėžutes į kažkokius maišus. “Kaip miela, - pagalvojau sau, - turbūt pas kažką atkeliavo Kūčių vakarienė.”

Staiga prie tų žmonių priskrido BMW, lėtai pabandė prasisprausti pro gatvėje esantį tarpą, bet staiga sustojo lygiagrečiai stovinčios mašinos, atsidarė langas ir kažkur giliai iš salono pasigirdo: “Gaidys nachui!”

Pora prie bagažinės ir aš sustingę nulydėjom akimis į tolį nuurzgiančią mašiną, kai mano šuo klausiamai atsisuko į mane.

“Savana, aš irgi nežinau, kas čia ką tik buvo.” - sušnibždėjau jai aš.

*****

Atvykus į Telšius žiemą, svarbiausias klausimas būdavo: kas miegos Pataluose? Antklodžių buvo daug, bet Patalai… vieninteliai. “Įdaryti” žąsies pūkais ir plunksnomis, ilgi ir platūs, Patalai suteikdavo jausmą tarsi miegotum užsiklojęs riekele debesies.

Ryškiausiai pamenu, kai būdama kokių aštuonerių, per Kalėdų atostogas būnant su sese pas senelius, smarkiai susirgau. Pakilo aukšta temperatūra, purtė šaltis.

- Nešk Patalus. - išgirdau kaip močiutė paliepė seneliui tarsi tai būtų tas pats kaip “Kviesk greitąją”.

Apgaubta žąsų plunksnų ir arbatų kvapo skendėjau miglotam kliedesy. Seneliai sunerimę žiūrėjo į mane iš viršaus.

- Nėks nebūs. - girdėjau senelio balsą. - Skombink pažįstamā daktarē, muokinies mama kur y, tegu atvažioj, apžiūr. Paskiau būs blogiāu, kon tumet darysēm?

Močiutė nuskubėjusi į koridorių, pagriebė raudoną telefono ragelį, per sapnus girdėjau kaip tarškėjo sukdamasis telefono žiedas močiutei įgudusiu pirštu užkabinant reikiamą skaičių ir žvitriai pasukant.

Išsigelbėjau. Atvažiavusi gydytoja konstatavo virusą, davė vaistų, patarimų, o aš jau kitą dieną jaučiausi daug geriau. Po kelių dienų buvo jau ir visai gerai, bet man, kaip nusipelniusiai ligonei, vis dar buvo leidžiama dinderį mušti, o Patalai buvo su manim visas likusias atostogų dienas.

Dabar šis turtas saugomas mano spintoje. Kelis kartus bandžiau save įtikinti, kad Patalai prieš Kalėdas yra mano naujas ritualas. Kaip gera juose miegoti! Senelių ir Telšių dvasių saugoma. 

Idėja žavi, deja, kelis kartus pabandžiusi supratau, kad tai tas pats, kaip bandyti miegoti toje saunoje-palapinėje iš telemarketingo reklamų, tik dar su rūbais.

Atrodo be galo patogiai.

Ranka nekyla išmesti. Gal kada nors pravers.

Tą kitą kartą, kai miegosiu pūsny ant užšalusio ežero.

*****

Šiam šiek tiek kalėdiniam įrašui noriu papasakoti vieną istoriją, kuri tam tikra prasme yra stebuklinga.

Močiutė būdama vaikas pasisodindavo žaislus kieme ir juos mokydavo rašyti, skaičiuoti, skaityti. Ji buvo vienintelė iš 8 vaikų šeimos išleista siekti aukštojo išsilavinimo. Ji taip pat pasakojo, kad jos mokytojas buvo atėjęs į namus prašyti tėvo, kad leistų ją toliau “į mokslus”, nes imlumas žinioms, talentas - akivaizdūs. Ir taip ji pradėjo studijuoti mokytojų seminarijoje Telšiuose. 

1946 metais kunigų seminarija Telšiuose buvo uždaryta, o jos patalpose iki 1989-ųjų veikė mokytojų seminarija.

Kaskart mums keliaujant pro miesto centrą, močiutė nepraleisdavo progos pabaksnoti į ant kalno pūpsantį akinamai baltą pastatą: “Vo čia šitās muokiāus, tumet čia bova muokytuojų seminarija.”

Ten kelerius metus mano močiutei dėstė jaunas dėstytojas, Jonas Rimša*. 

Kurso merginų dažnai glostomas žvilgsniais, drauge smagiai pokštaujantis su kitais kurso vaikinais, mielai įsitraukiantis ir į užklasines studentų veiklas, jaunasis dėstytojas būdavo visų itin šiltai sutinkamas.

Tačiau mano močiutė turėjo jam kitokius jausmus nei daugelis. Dažni jos iškvietimai prie lentos su nevienareikšmiais pajuokavimais, išskirtinai tik jos papildomi namų darbų tikrinimai bei replikos prieš visą auditoriją, kurstė jos kursiokus traukti močiutę per dantį, o jai tai sukeldavo nevalingą lūpų įsitempimą ir nepaslėpiamą skruostų raudonį. Močiutė sakydavo, kad ji nieku gyvu nenorėjo būti išmesta iš seminarijos, ir dar už tokį dalyką, tad nebuvo nei minties pradėti draugystę. (Kaip aš mėgstu sakyti: “Aš girdžiu pasiteisinimus, bet negirdžiu "Ne"”)

Kartą paskaitos metu už kalbėjimąsi su drauge Birute, abi buvo iškviestos po paskaitų atvykti pas jį į kabinetą su paruoštais rašto darbais. Tokios bausmės jis nebuvo taikęs jokiam kitam plepėti linkusiam studentui. Jo kabinete močiutė buvo apiberta su rašto darbu nesusijusiais, asmeniniais klausimais ir paleista namo, tačiau paskalos kaip nusičiaudėjus į miltus pasklido po seminariją.

Vienas ryškesnių įvykių nutiko vasarą. Visi kursiokai nusprendė keliauti į išvyką prie Germanto ežero, kartu vykti buvo pakviestas ir Rimša. Vaikinai, norėdami pakibinti paneles, sugalvojo prie ežero žaisti gaudynių. Dėstytojas taip pat prisijungė prie žaidimo ir tapęs gaudytoju tuoj pat išsirinko auką ir ėmė laukais vytis močiutę. Ji, būdama grynakraujė žemaitė, nepasidavė, bet, deja, jis buvo vikresnis, tad po ilgų gaudynių pavijęs ją dobilų pievelėje, parvertė ant žemės. Močiutė tiesiog pasiuto iš įniršio, atsistojusi trenkė jam antausį ir mirdama iš gėdos išėjo pėsčiomis namo. Ji jau tada žinojo, kad nuo šio įvykio tik dar labiau užkunkuliuos gandų katilas. Legenda sako, kad pasiutimas iki namų apmalšo, nes visgi ežeras buvo ne vienas kilometras nuo miesto.

Aš šios istorijos atmosferą įsivaizduoju tarsi filme “Užrašų knygutė” (“The Notebook”)

Mane labiausiai sužavėjęs įvykis iš šios istorijos yra susijęs su - žinau, kaip keistai nuskambės, bet - šalutiniais sakiniais.

Rimšos paskaitos metu visiems buvo duota užduotis parašyti šalutinio sakinio pavyzdį. Mano močiutė savo sąsiuvinyje užrašė:

“Nors jis myli ją, jo meilė yra netikra.”

Solidus žemaitiškas protestas!

Rimša priėjęs perskaitė jos parašytą sakinį, susierzinęs išraudo, paėmė jos sąsiuvinį, griežtai raudonu rašikliu nubraukė ir viršuje parašė:

“Nors jos meilė yra netikra - jis myli ją.”

Perskaičiusi, ką jis parašė, močiutė užvirė pykčiu, išplėšė ką tik užrašytą puslapį iš sąsiuvinio, lėtai, iškėlusi galvą nužygiavo iki šiukšliadėžės prie dėstytojo stalo ir popierių išmetė. Visas kursas nuščiuvęs laukė, kas bus toliau. Bet susierzinęs Rimša tik leptelėjo: “Ko sėdit? Rašykit!”

Per visus mokslo metus jie niekada nekalbėjo apie tai, kas vyko jų santykių paraštėse. Pasikalbėjo tik vieną vienintelį kartą, per seminarijos absolventų išleistuves.

Močiutė pasakojo, kad nuėjusi kartu su Birute į šventę, ji visą vakarą stengėsi vengti net ir menkiausio akių kontakto su juo. 

Tačiau nepastebėtai, vieną akimirką Rimša užtikrintai išdygo prie jos ir pakvietė šokiui.

- Paskutinis mūsų šokis. Negali atsisakyti. - pasakė jis.

Atrodė, kad per tuos metus tiek teko patirti gėdos, tiek kartų užvirė kraujas… bet galiausiai ji sutiko. Ir skambant muzikai, kukliai besisukant salėje, jiems atsidūrus kosminėje švytinčioje tuštumoje, viskas pasidarė nebesvarbu. Jis pažvelgė į ją ir pasakė:

- Adele… Aš atsiprašau. Tu juk viską žinai. - nutilo jis. - Aš niekada nenorėjau tavęs įskaudinti.

Jie daugiau niekada nesusitiko. Tais metais jis išėjo į armiją, o močiutė “gavo paskyrimą” į Žąsinalio kaimą dirbti mokytoja.

Tik susimatė vėl ir vėl pasakojimuose mums.

Tai buvo dienos, kurias ji ir mes nuspalvinom languotomis suknelėmis, pirštinaitėmis, garbanomis, skrybelėmis, šokiais, nuvogtais žvilgsniais ir žemaitiškomis kibirkštimis. Tai buvo dienos, kurios įsiminė.

****

Kap visumet - dėdlē diekou, ka skaitiet! Kits straipsnielis išēn jau naujās metās - sausio 7 d.

Kėts ož kėta dailē sosėkėbė ēsēm i Naujus metus!

*Visi vardai pakeisti.