Labas rytas, Vietname!

Viešbučio laukiamajame lyg išgąsdinti pelėnai žvalgėsi pasimetę turistai, sukurdami labirintą zujantiems vietnamiečiams darbuotojams, kurių, atrodė, bent dešimčia per daug nei iš tiesų reikėjo.

Šiame chaose kiek nuošaliau, ant sofos sėdėjo moteris, vilkinti juodomis kelnėmis bei juodais marškinėliais su logotipu ir nervingai gniaužė rankas.

- Ir dar paskutinis dalykas - baigęs kambario registraciją pridūrė darbuotojas už aukšto stalo. - Jūsų laukia helen.

Vietnamiečių kalba tokia daininga, kad net jiems kalbant angliškai kartais suskambėdavo lyg jie kalbėtų sava kalba. Jau norėjau perklausti, ką jis turėjo omenyje sakydamas, kad mūsų laukia helen, kai staiga išdygęs mums už nugarų kitas darbuotojas jau lydėjo mus prie sofų, kur smulkutė moteris, stryktelėjo ir žvelgdama į mus, žvaliai tarė:

- Sveiki, aš Helen! Ar prisimenate mane?

Žvelgiau į ją, o mano galvoje pirmiausia šmėstelėjo: ar aš rasistė ir tiesiog jos neatskiriu nuo kitų vietnamiečių? O tada krūva klausimų: kur mes galėjome ją sutikti? Su kuo mes bendravome paskutinėmis dienomis? Kas čia vyksta?

Tačiau mano draugas sureagavo greičiau:

- Aaaa, taip! Jūs man rašėte per Whatsapp dėl kruizo?

Pasirodo, ji norėjo mums padėkoti, kad pasirinkome jų kompanijos kruizą, padovanoti dovaną ir paklausinėti, kaip patiko paslaugos. Čia noriu pridurti, kad apklausą apie kruizą, mes po pusryčių pildėme ir laive, tad buvo mažų mažiausiai keista, jog grįžtamojo ryšio buvo prašoma DAR kartą ir net atėjus į viešbutį, kuriame gyvenome!

- Ar Jums patiko mano staigmena?

Štai ir vėl - nesupratau, apie ką ji kalbėjo. Mano besišypsantis draugas linkčiojo – taip, labai, ačiū, turbūt užtruko laiko paruošti. Aš pasimetusi žvilgčioju tai į jį, tai į ją, o kol Helen traukėsi pluoštą popierių, jis atsisuko į mane ir greitakalbe sumurmėjo: gulbės kambary.

Išplaukiame iš Hanojaus

Po viso interviu, staiga Helen atsigręžė į mane. Aš, ką tik grįžusi iš tokio drėgno karščio lauke, kad atrodė, buvau ką tik apipurkšta laistymo žarna, po kėlimosi pusę šešių ryto, kad būtume nuplukdyti į Dramblio salos urvą (ir pasakysiu taip: matei vieną urvą - matei visus urvus), ir po kelių valandų kelionės autobusu atgal į Hanojų, svajojau kuo greičiau eiti į dušą, o ji, žiūrėdama į mane, sukikeno:

- Jūs tokia graži!

Aš akimirką žiūrėjau į ją ir mačiau vaiką.

- Gal galėčiau su jumis nusifotografuoti?

Mes, žinoma, sutikome ir dabar turime įamžintą nuotrauką su savo kruizo koordinatore, laukusia mūsų viešbučio vestibiulyje.

Buvo penkta kelionės diena.

*****

Hanojuje kruizų pasiūlymų į Ha Long Bay įlanką pilna ant kiekvieno kampo. Savo akimis pamatyti UNESCO paveldui priklausančią vietą, susidariusią iš klinčių salelių prieš 500 milijonų (!!!) metų, yra tikrai kažkas neįtikėtina. Bet ši patirtis turėjo dvi puses.

Viskas prasidėjo, kai mūsų atvažiavo paimti iš viešbučio. Nesu patyrusi labiau operatyvaus būdo surinkti žmones į turą. Turo darbuotojai veikė kaip orkestras grojantys Gustavo Mahlerio 8-tąją simfoniją: vienas vietnamietis privažiuoja su motoroleriu prie viešbučio, pasitinka turo dalyvius, padeda nusinešti lagaminus į ką tik prisiparkavusį autobusą. Tuomet autobuso vairuotojas perima pasitikimą: įsodina žmones, parodo, kur sėstis. Prieina gidas, sutikrina keleivių vardus, o tuo tarpu motorolininkas šoka ant savo ratų ir lekia prie kito viešbučio, kol autobusas juda paskui. Ploju atsistojusi!

Įvažiavus į greitkelį pasimatė, kad mes esame tik vienas autobusas iš šimtų taip pat atrodančių ir dalyvaujančių sprinte įlankos link. Sidabrinis autobusas kaip tik lenkė juodąjį autobusą, kai mes prisiklijavome už jų ir, išlaukus progos, kai sidabrinis dalyvis baigė lenkimo manevrą, mes šovėme į priekį, palikdami juos nykstančius mūsų autobuso veidrodėliuose. Kai greitkelyje patekome į šias neoficialias varžybas, man prieš akis iškilo komedijos „Žiurkių lenktynės“ vaizdai, kur grupė nepažįstamų žmonių naudojo įvairias transporto priemones ir lėkė surasti du milijonus dolerių, paslėptų kažkokioje spintelėje. Ėmiau žvalgytis į mūsų turo darbuotojus: kokių dar laukinių priemonių kas imsis, kad šis turas taptų geriausiu turu Hanojuje?

Bet po pusantros valandos skriejimo asfaltu vairuotojas netikėtai sustabdė mūsų, drįstu sakyti - pirmaujantį - autobusą pakelės aikštelėje, išsitraukė popieriaus lapą ir kaip viduramžių šauklys paskelbė:

- Natalie! Natalie! Šeimos nuotrauka mano bosui. Natalie! Šeimos nuotrauka mano bosui.

Autobusas buvo nuščiuvęs. Tiek skubėjom ir kas čia dabar? Dairėmės, kas ta Natalie. Išsigandus australietė iš galo tyliai atsiliepė:

- Jis nori mano nuotraukos? Kodėl mano?..

Niekas nesuprato, kas vyksta, kol galiausiai pasimetusi Natalie paliko mūsų autobusą, o visi godžiai prilipo prie stiklo stebėti situacijos lauke.

O viskas buvo gan paprasta. Paaiškėjo, kad jam reikėjo jos paso nuotraukos. Visi kiti jau buvo nusiuntę iš anksto, o ji viena neatliko namų darbų, aprašytų turo emaile.

Visa australų kompanija dar ilgai žvengė jai grįžus: tai jau šeima dabar? Išveda vieną iš autobuso ir "Smile!" - privaloma šeimos nuotraukytė su vairuotoju.

*****

Pirmą vakarą sėdėjome savo kajutės balkonėlyje. Nebuvo vėlu, bet Vietnamas arti pusiaujo ir apie 18 valandą sutemdavo taip staiga lyg kas būtų išjungęs šviesą. Kai dieną grožėjomės išbarstytomis vandenyje salelėmis (sakoma, kad tą teritoriją sudaro virš 1000 salų!), senais uolienų sluoksniais, plaukiodami baidarėmis žvelgėme, į, rodos, atskirą ekosistemą turinčias saleles, iš kurių sklido neatpažįstami švilpimai ir gugavimai, naktį viskas pasikeitė.

Atrodė, kad mes atsidūrėme kitoje vietoje. Lyg Stranger Things seriale - upside down. Tarp laivų nebeplaukiojo valtys-parduotuvės (moterys, tvarkingai susikrovusios įvairiausius užkandžius, gėrimus, prisiparkuojančios prie kajutės langų ir parduodančios prekes bufete neprivalgiusiems turistams). Įsijungė naktinių žvejų laivų lempos - taip su žibintais gaudomi kalmarai. Senovinės uolienos virto nežemiškų padarų galvomis, kyšančiomis iš vandens ties spinduliuojančių akių linija, o vandens žydrumas užsisklendė neperregimu šydu, kartais suteškenančiu būtent toje vietoje, į kurią dabar nežiūrėjai.

Ha Long Bay naktį

*****

Laive praleidome vieną naktį. Rytą mus pažadino mažyčio laivelio burzgiantis motoriukas, iš kurio vietiniai žvejojo šiukšles ir krovė į plastiko kalną. Tą rytą stebėjau šį laivelį iš savo balkono lyg skruzdelę, bandančią patempti už save didesnį šapą.

Būnant miestuose mane taip pat pribloškė, kiek vietiniai kasdien naudoja vienkartinio plastiko. Pavyzdžiui, perkant sultis prikrauna ledo į plastikinę stiklinę, pripila sulčių, uždaro plastikiniu dangteliu, įdeda šiaudelį ir šį gėrimą supakuoja į plastikinį maišelį! Nes ledas greitai tirpsta, tai kad nevarvėtų vanduo nuo stiklinės ir būtų patogu neštis.

*****

Būnant kruize su mažesniu laiveliu mus nuplukdė į vieną iš salų, kuriose galima išlipti, ten buvo jaukus paplūdimys. Tuomet kopėme į kalną pasigrožėti įlankos vaizdu iš aukščiau. Ir štai - tokia nuostabi sala, o pavadinta ruzzų astronauto gherman titovo garbei, ten stovi ir jo paminklas. Labai keista buvo klausytis gido, kaip ruzzija padėjo Vietnamui. Po Vietnamo karo, situacija šalyje buvo labai sunki. Bandymas kopijuoti sovietų sąjungos komunizmo modelį vedė į nesėkmę ir nepriteklių. Visas Vakarų pasaulis nusisuko nuo Vietnamo dėl komunistinės krypties. Prasidėjo sunki ekonominė krizė. 1970-ųjų pabaigoje – 1980-ųjų pradžioje Vietnamas buvo skurdžiausia šalis pasaulyje. Vieninteliai ruzzai jiems padėjo. Ir šią pagalbą jie prisimena iki šių dienų. Mandagiai klausėmės pasakojimo, bet mums tai buvo sudžiūvę faktai, o ne graži draugystės istorija.

*****

Grįžome į sostinę. Hanojus. Tai žingsniai prie burbuliuojančios motorolerių srovės, virš kurios susiglaudę balkonai ant balkonų, ant balkonų - tarp tamsiai žalių apdžiūvusių šakų, į kurias žvelgiant sušmėžuoja smaili džiovintų palmių lapų dviratininko skrybėlė - nón lá.

Tęsinys apie Vietnamą - lapkričio 3 dieną!

P. S. Daugiau nuotraukų ir ką reiškia kodas „gulbės kambary“ galite rasti čia, Akšēn instagrame!