Funiculì, funiculà
Amerikietis ateina į uostą, ieškodamas kelto, plaukiančio iš Kaprio į Neapolį ir nesupranta, kodėl nėra jokio laivo, kai keltas turėtų išplaukti už 10-ties minučių. Ten sėdintis žvejys jam aiškina, kad paskutinis keltas buvo prieš valandą. Amerikietis niršta, juk tvarkaraštyje aiškiai parašyta 8:15! O žvejys ramiai atsako:
-Visi žino, kad tvarkaraštis blogas. Reikia viešbučio? Čia pat yra Belmare, mano brolio, palydėsiu.
Eina jau kartu, amerikietis lyg tarp kitko klausia:
-Turbūt brolis ir tvarkaraščius spausdina?
Italas tyli.
-Ne. - griežtai atsako jis. Tuomet šypteli kompanionui: - Tai aš juos spausdinu.
Praėjo 65 metai nuo filmo “Tai prasidėjo Neapolyje” (“It started in Naples”) sukūrimo, bet Italija mano prisiminimuose visai nepasikeitusi.
*****
Mūsų pusryčiai būdavo paskutiniame viešbučio aukšte, langai neturėjo jokių rėmų, buvo tarsi stiklinė nepertraukiama siena, pro kurią užsimiegojusias akis šildydavo saulės spinduliai, tyvuliuodavo žydra jūra, kur ne kur raibuliuodavo rudų čerpių miesto stogai, o tolumoje, baltuose debesų pataluose snausdavo Vezuvijus. Išėjus iš viešbučio, siauromis stačiomis gatvelėmis leisdavomės palei nubraižytus, aplandytus, vienas nuo kito vos per kelis centimetrus priparkuotus motorolerius ir fiatus, o pastatų proskynose atsiverdavo miesto, jūros ir ugnikalnio trijulė. Tas vaizdas!
Via dei Tribunali - pagrindinė Neapolio gatvė - mano atmintyje išliks amžinai saulėta. Tarp tamsiai geltonų namų sienų plevesavo baltos paklodės, lyg sniegas saulėje žėrinčios dar balčiau, kvepiančios gaivuma. Iš netoliese esančio Neapolio muzikos konservatorijos pastato, o gal iš čia, šalia virš galvų pravertų langų girdėjosi susipynusios melodijos: skambinami pianino klavišai tarsi krioklio tėkmė bėrė etiudo natas, o tuo pat metu tenoras prasidainuodamas kartojo vieną ir tą pačią kūrinio atkarpą, vėl ir vėl tarsi balsas, transformavęsis į padarą nuolat kopiantį laiptais - aukštyn žemyn. Tuo metu gidas pasakojo, kad Neapolis - tai gimtinė ne vienai itališkai dainai, kurias pamilo visas pasaulis. “O Sole Mio”, “Funiculì Funiculà” (beje, ši daina parašyta pažymint pirmąjį funikulieriaus geležinkelio atidarymą Vezuvijaus kalne. Ji yra apie jauną vyrą, kuris savo mylimąją lygina su ugnikalniu ir kviečia ją romantiškui pasivaikščiojimui iki ugnikalnio viršūnės. Pikantiška.), “Santa Lucia” - tai būtent neapolietiškos dainos sukurtos čia, Neapolio saulėtuose skersgatviuose. Taip ir vaizduojuosi: pirmieji šių melodijų klausytojai - baltosios Neapolio paklodės, plazdančios ir linguojančios į taktą ant skalbinių stygų.
Neapolio pica - dar viena itališka pasaulio garsenybė, ypač po žymiosios L'Antica Pizzeria da Michele picerijos scenos, kur taip skaniai picą filme “Valgyk melskis mylėk” ragavo Julia Roberts.
Nuėję šios picerijos adresu radome minią žmonių, stovinčių lauke. Ne eilėje, ne grūstyje, bet tiesiog lauke: kas sėdėjo ant šaligatvio, kas atsirėmęs į gatvės stulpelius. Tarpduryje pasirodė vyras, užsirišęs baltą prijuostę ir pirmiausiai itališkai, o po to angliškai sušuko į minią:
-Ventisei! Twenty six!
Netoliese stovėjusi azijiečių porelė prasibrovė pro minią ir buvo įleisti į vidų. Tuo tarpu mes, nedrąsiai priartėję prie picų šauklio, pasiteiravome, kaip čia galėtume patekti vidun, o štai jis, net nežvilgtelėjęs į mūsų pusę, ant popiergalio užrašė skaičių, įbruko mums į rankas ir uždarė duris.
Taip minioje likome laukti ir mes. Iš tiesų, matant, kiek žmonių lūkuriavo aplink, galvojau, kad čia gatvėje stoviniuosime bent valandą. Bet nepraėjus nei dvidešimt minučių, jau sėdėjome viduje prie mažyčio staliuko. Meniu nebuvo - parduodamos tik dvi picos: Margherita ir Marinana (ta, kur tik pomidorų padažas ir daugiau nieko). Dabar visai neperdedant - tai viena skaniausių picų valgytų mano gyvenime (kita taip pat buvo Neapolyje, bet kitame restorane). Visa erdvė buvo sausakimša, padavėjai braudamiesi vis kažką šūkavo vienas kitam, o staliukų buvo tiek daug, kad atrodė, kad sėdime kartu su visais viename dideliame baliuje.
*****
Iš Neapolio turėjome plaukti į Kaprio salą. Dėl prastų oro sąlygų, kelto laiką vis nukėlinėjo, kol galiausiai, praėjus keletui valandų, išplaukėme. Atsisėdome laivo viduje, tačiau iškart supratau, kad čia būti negaliu. Didžiulį keltą taip supo, kad žiūrint pro laivo mažyčius apvalius langelius matėsi arba mėlyna jūros uždanga, arba švystelėdavo pilkas dangus. Tie vaizdai keitėsi taip greitai - atrodė lyg prieš akis magas būtų naudojęs audeklą, už kurio pranyksta daiktai. Mane akimirksniu ėmė pykinti. Su lagaminu išsigrūdome ant denio, o vėjo šuorai draskė kapišonus ir purškė lietų į veidą. Ten buvo dar viena pora. Akivaizdu, taip pat ne dėl gražių vaizdų čia išlindę.
Tas laisvo kritimo jausmas, atsirandantis pilve kas kelios sekundės, nieko gero nežadėjo. Paklausiau draugo, ar turi maišelį kuprinėje - deja. Mintyse iškrausčius lagaminą, supratau, jog gera naujiena, kad vienas maišelis lagamine tikrai buvo. Bloga naujiena, kad tai - maišelis-izoliatorius. Nešvarių triusikų ir kojinių lizdas.
Po kelių smagių jūrligės valandų, Kaprio uosto kavinėje gėriau arbatą ir įsivaizdavau, kaip tarp šių staliukų nešiosiu kavą ir tiramisu, Kiek laiko truksiu pramokti italų - gal metus? Liksiu čia amžiams, nes nėra kito būdo pasiekti žemyninę Italiją kaip tik vėl lipti į laivą.
Maišelio taip ir neprireikė, bet dėl viso pikto jis buvo išminuotas iš lagamino, o drabužių visatos dėrmė patyrė didijį sprogimą. Bet apie tai stengiausi negalvoti.
Beje, tą kelionę į Kaprį gavau dovanų savo gimtadienio proga.
*****
Kapryje lankėmės sausį, visiškai ne sezono metu, tad buvo labai jauku ir tuščia - dauguma - vietiniai, gyvenantys savo ramius gyvenimus. Ta sala - tikras atvirukas. Kai kur tekdavo eiti siaurais vingiuojančiais keliukais, kur nebuvo jokio šaligatvio, o kartais tiesiog rasdavome takelius, vedančius tarp dviejų tvorų. Už tų tvorų, ko tik neprisižiūrėjome: kažkieno citrinynai susodinti, ar keramikinių sodo nykštukų kolekcija pūpso, o kartais būdavo įdomu spėlioti, ar už kruopščiai apkarpytos gyvatvorės baltoje viloje su milžinišku baseinu ir vaizdu į žydrą jūrą, lankėsi Jennifer Lopez, o gal Beyoncei ir JayZ? Ši sala vadinama pabėgimo sala žvaigždėms - čia pastebėta daug atostogaujančių celebričių. Ir matant tas vilas, tampa aišku, kad paklausa tokioms vietoms čia tikrai yra.
*****
Iš mūsų viešbučio Pompėjos ekskursijos organizatoriai kažkodėl mūsų negalėjo paimti, tad nurodė kitą viešbutį, iki kurio turėjome nusigauti patys. Kadangi atstumas nebuvo didelis, o rytas už lango - pilnas skaisčiai žydro ir saulėto dangaus, nusprendėme nueiti iki nurodyto taško pėsčiomis.
Anksčiau atsikėlę žmonės pajūryje bėgiojo, senoliai vedžiojo šunis, o saulė, pakilusi virš didingai rūku apsigaubusiu dungsančio Vezuvijaus šildančiai plieskė į veidą. Nusigavome prie nurodyto viešbučio, kiek anksčiau, bet atėjus sutartai valandai, niekas nesirodė. Praėjo 5, tada 10 minučių. Niekas neatvažiavo, niekas nepaskambino. Darėsi keista. Mano draugas bandė prisiskambinti whatsappo numeriu iš kurio gavo koordinates, tačiau niekas nekėlė. Praėjus maždaug 15 minučių iš už gatvės kampo atskrido autobusas. Gidas mosavo mums rankomis pro atidarytas autobuso duris lyg jį reikėtų išgelbėti.
Regis, irgi brolis bus tvarkaraštį sudaręs.
Apie 79 metus Vezuvijaus įsiveržimas palaidojo Pompėjos miestą po pelenais. Turbūt nėra kitos tokios vietos pasaulyje, kurioje vaikštant taip ryškiai galima matyti ir įsivaizduoti, kaip gyveno Senovės Romos žmonės. Didžiausias skirtumas nuo anksčiau aplankytų Senovės Romos griuvėsių - Pompėjoje iš tiesų jautiesi būdamas mieste: aplankėme parduotuvių gatvę (viename name net išlikęs fasadas su parduotuvės iškabos dalimi), amatininkų dirbtuves, viešas pirtis, bordelį (gidas pasakojo, kaip žymėdavo tokius namus - falo simboliai iki šiol išlikę akmenyse ant grindinio ar ant sienų), apžiūrėjome turtuolių namus su privačiomis pirtimis, baseinais, pokylių salėmis, aplankėme miesto aikštę, net keletą šventyklų. Kol ten neapsilankiau, nesuvokiau to dydžio ir tos keistos atmosferos lyg žmonės čia būtų išėję iš namų prieš 5 minutes: laiko kapsulėje išsaugotas ištisas miestas, kurio gatvėmis vaikštant galima nusikelti ~1900 metų į praeitį, kur žmonės tiesiog išgaravo nuo žemės paviršiaus lyg fantastiniame seriale “The Leftovers”. Nors Pompėja buvo atrasta 1748 metais, iki šiol ten įvyksta atradimų. Pernai, pavyzdžiui, buvo surastas didžiulis pirčių kompleksas (angl. bathhouse), su karštais, šiltais ir šaltais kambariais, išskirtiniais meno kūriniais ir didžiuliu giliu baseinu (apie tai galite paskaityti daugiau šiame straipsnyje).
*****
Su ekskursijos grupe pietavome iš anksto užsakytame restorane. Prie mūsų prisėdo italų pora iš mūsų grupės. Vaikinas papasakojo, jog dirba supermarkete Florencijoje, kur pardavinėjami įvairūs produktai iš rytų Europos. Sužinojęs, iš kur mes, jis labai nudžiugo ir susižavėjęs lyg niekur nieko paklausė:
-O jūs valgote grietinę?
Vos nepaspringau iš juoko. Iš visų klausimų, kuriuos yra kas nors paklausęs keliaujant užsienyje apie Lietuvą, man šis vis dar yra sąrašo viršūnėje. Patikinome, kad jis -teisus, o italas dar labiau nudžiugęs pasipasakojo, kad jis pats kartais nusiperka (vos ne: "slapta nuodėmė"!), mirko duoną ir valgo, tačiau nespėjus mums nieko atsakyti, iškart atsiprašančiai pridūrė, kad turbūt jūs taip nevalgote, "bet aš gi italas, aš mirkau duoną į viską!" - juokėsi jis. O tuomet pridėjo: - “Dar kartais ir pomidorų užsidedu.”
Praėjo penki metai, rašau šį tekstą ir nuoširdžiai tikiuosi, kad tas žmogus Florencijoje vis dar gauna grietinės atsargų.
*****
Pompėjoje taip pat buvo ir tas žmogus.
Grupinės ekskursijos bėda. Iš tų, kurie, matydami ženklus su nupieštu fotoaparatu ir blykste, perbraukta riebiu raudonu brūkšniu - spragins blyksinčias nuotraukas, kol gidas, pribėgęs turės pačiupti jiems už rankos. Iš tų, kurie atsilieka jau pirmame rūmų kambaryje, nors žino, kad ekskursija truks dvi valandas. Kurie pranyksta rožių soduose, o likusiai grupei tenka skaičiuotis kaip darželinukams, laukti, spėlioti - kaip atrodė tas žmogus? Ar trūksta to vyro iš Australijos su mėlyna striuke?
Pompėjos ekskursijoje tai buvo azijietė moteris, bet ji buvo bėda kvadratu. Kartais man sunku suprasti, kodėl žmonės renkasi važiuoti į ekskursiją anglų kalba, kai akivaizdžiai šios kalbos nesupranta (gal tik su gidu galima patekti į Pompėją? Nežinau.)
Blogiausia nutiko, kai baigus pietauti, mūsų grupė buvo dalinama į dvi mažesnes grupes: vieni turėjo važiuoti atgal link Neapolio, pakeliui aplankydami Heraklioną (kitą Vezuvijaus pelenų užlietą Senovės Romos miestą), o likę - į Vezuvijaus ugnikalnį. Visiems susirinkus lauke prie restorano, gidas paprašė:
-Pakelkite rankas, kas važiuojate į Vezuvijaus ugnikalnį.
Dalis žmonių pakėlė rankas. Bėda stovėjo tiesiai priešais gidą, rankos nekėlė. Gidas suskaičiavo iškeltas rankas.
-Prašau dabar pakelti tų, kurie važiuos į Heraklioną.
Kita dalis žmonių iškėlė rankas, tarp jų ir mes. Bėda toliau rankos nekėlė. Gidas perskaičiavo žmones.
-Kažkas čia netaip. Man trūksta žmonių. Ar čia jau visi? Ar kažkas dar valgo? - blaškėsi jis. Niekas neatsakė. - Gerai, dar kartą.
Vėl ta pati situacija: tie patys žmonės rankas pakilnojo, o Bėda liko kaip stovėjusi. Gidas nepatikliai atsigręžė į ją:
-O jūs? Kodėl nekeliate rankos? Mačiau, kaip neikart nepakėlėte.
Ji, atrodė, nesuprato jo klausimų, tiesiog žiūrėjo į jį apuoko akimis. Jis pabandė sutvarkyti situaciją paprasčiau:
-Vesuvio? Vesuvio? Tu - Vesuvio?
Ore tvyrojo įtampa. Visi sulaikę kvapą laukė, ką gi ji atsakys. Ar pagaliau supras, ko jos klausia? Moteris išpūtusi akis žvelgė į gidą ir tuomet ištarė:
-Toilet.
Mes ir kiti grupės nariai pradėjome krizenti, o gidas susinervinęs ėmė mosuoti rankomis:
-Nu tai eik eik! Ko tu lauki? Gi sakiau visiems nueiti, kol pietavome! - o tuomet, jai pasišalinus, purtydamas galvą atsigręžė į mus. - Vis tiek nežinau, kur ji važiuos.
Mane apėmė gailestis, bet ir šiek tiek palengvėjo, kai paaiškėjo, kad Bėda mus paliko. Niekada nesužinosime, ar ji norėjo aplankyti Vezuvijų.
P. S. Na, o jūs, lietuviai, ar valgote grietinę?
Aciu!! Kaip idomiai rasai, beje ta picerija buvo labiausiai mus nuvyles dalykas:(