Europa ant jaučio nugaros
Buvo 2020-jų sausio pabaiga, akimirksnis prieš paskelbiant pandemiją ir pasauliui užsidarant. Buvau Sorento mieste, kur tarp gatvių žibintų vis dar kabėjo eglišakiai papuošti kalėdiniais žaisliukais, raudoni veliūro kaspinai vis dar puošė langus, o miesto aikštėje visame gražume žerėjo Kalėdų eglutė. Kelias dienas nerimastingai guglinom - gal trys karaliai čia ateina vėliau? Gal italai turi tradiciją nupuošti Kalėdų eglutę po šventės, kurios mes neturime? Deja, atsakymo nebuvo.
Tačiau vieną vakarą bare susipažinome su vyresnių britų pora. Kai jau persiropštėme per nepažįstamųjų slenkstį, vyras lyg ryždamasis, išgėrė gurkšnį alaus ir kiek patylėjęs prabilo:
-Ir kaip suprasti tuos kalėdinius papuošimus? Mes išnaršėme internetą, negalėdami suprasti, kodėl čia vis dar Kalėdos… Juk jau prakeikta sausio 30-oji! Ir žinote, ką? Jūs nepatikėsite! - pratrūko jis emocija, neproporcingai didele tokiai temai, bet aš jį kuo puikiausiai supratau. - Pasirodo!!! Jie tiesiog - TINGINIAI!!!
*****
Per šios vasaros kelionę kaip niekada anksčiau pajutau, kad esu europietė.
Ankstų rytą sustojome degalinėje, pasiėmėme dešrainių, kavos ir leidomės į kelią. Tas kelionės automobiliu žavesys! Tos mirgančios kraštovaizdžių skaidrės už lango sukuria visai kitokį kelionės jausmą nei skrydis lėktuvu. Kartais galvoju, kaip mums pasisekė, kad gyvename šitame tautų katile - tokios skirtingos kultūros gali būti pasiekiamos tiesiog keliaujant ant ratų. Mūsų gidas Prahoje (kilęs iš Santos Barbaros) paklausė: “Ar žinojote, kad iš Prahos pavažiavus keturias valandas į bet kurią pusę, atsidursite kitoje valstybėje? Ne? O štai Santoje Barbaroje pavažiavus keturias valandas į bent kurią pusę atsidursite - kur? Teisingai, Kalifornijoje.” - sarkastiškai šyptelėjo jis.
Stefan Zweig knygoje „Vakarykštis pasaulis: Europiečio prisiminimai“ (išleista 1942-aisiais) radau tokią artimą šiai temai mintį:
“Mes džiūgavome Vienoje, kai Bleriot perskrido Lamanšo sąsiaurį, tarsi šis didvyris būtų mūsų tėvynainis; iš pasididžiavimo nepaliaujamomis mūsų technikos, mūsų mokslo pergalėmis pirmą kartą gimė Europos bendrumo jausmas, Europos nacionalinė sąmonė. Kokios beprasmiškos tos sienos, jei kiekvienas lėktuvas juokaudamas gali jas perskristi, sakėmė sau, kokios provincialios, kokios dirbtinos tos muitinės ir pasienio gynyba, kaip jos prieštarauja mūsų laikui, kuris akivaizdžiai trokšta vienybės ir pasaulinės brolybės! Šis jausmo polėkis buvo lygiai toks nuostabus kaip tų aeroplanų skrydžiai; man gaila kiekvieno, kuris savo jaunystės nenugyveno tais paskutiniais pasitikėjimo ateitimi metais Europoje.”
Keliaujant Krokuvoje, Prahoje, Vienoje apėmė jausmas, kad negali būti vienos šalies istorijos – yra tik bendra mūsų Europos istorija, susipynusi per dinastijas, karus, idėjas, kūrybą. Prieš įvažiuojant į Prahą, svarsčiau, ką apie ją žinau ir pirma atėjusi mintis, žinoma, iš istorijos vadovėlių – Prahos pavasaris. Jame dalyvavo pusę milijono žmonių. Ir tai nėra vien Čekijos istorija – juk šis judėjimas buvo įkvėpimas ir Baltijos šalių disidentiniams judėjimams. Krokuvoje klausėmės gido apie ATR padalijimus, o prieš kelias dienas vaikščiojau Vienos Schönbrunn rūmų miegamuosiuose, kuriuose gyveno pirmajame ATR padalijime dalyvavusi Habsburgų dinastijos imperatorė Marija Teresė. Tuose pačiuose rūmuose šešiametis Mocartas skambino fortepijonu. Iki šiol sklando gandas, kad vieno Mocarto koncerto metu Austrijos imperatorius žiovavo ar netgi užmigo, bet prahiečiai didžiuojasi – būtent atvykęs čia ir atlikęs savo kūrinį, Mocartas sulaukė net trisdešimties minučių ovacijų. Čia tik graži istorija, neradau, kad tai būtų patvirtintas faktas, tačiau tiesa ta, kad Praha išties mylėjo Mocartą - jo operos “Don Žuanas” premjera būtent įvyko Prahoje, o ne Vienoje.
*****
Tas pats gidas Prahoje, paprašė pakelti rankas tų, kam patinka Kafkos knygos. Tuomet atlaidumo kupinu žvilgsniu man tarė: “Tu turbūt keista, ar ne?”. Grupėje buvo iškelta vienintelė ranka - mano. Mano lietuvių kalbos mokytoja buvo rekomendavusi knygą „Procesas“ ir vieną gimnazijos vasarą aš šią knygą su spirgėjimu pasiėmiau iš bibliotekos. Ji iki šiol yra viena mano mėgstamiausių ir tai buvo viena iš priežasčių, kodėl Prahoje aplankėme F. Kafkos muziejų.
Koks ypatingas rašytojo braižas, kai jam skirtas muziejus sukurtas kaip atskiras pasaulis – dvelkiantis mistika, iškreiptas, slegiantis. Taip pat kaip ir kiekvienas bet kur atpažintume “Metamorfozės” vabalą - kaip tik prieš savaitę mačiau jį “Simpsonuose”.
Muziejuje skaičiau, kad konferencijoje Miunchene F. Kafka sakė kalbą, kuri buvo tokia trikdanti ir sukelianti nerimą, kad trys žmonės per ją nualpo. Mane taip pat nustebino faktas, kad F. Kafka dirbo institute nagrinėdamas bylas, kuriose fabrikų darbuotojai būdavo sužalojami mašinų. Žmogus, kuris ir taip buvo ne savo vietoje – dirbo biurokratinį darbą, tačiau visą gyvenimą norėjo užsiimti kūryba ir dėl to pykosi su tėvu, buvo priverstas dar iš arčiau matyti neigiamą industrializacijos pusę, dehumanizaciją, kaip žmonės tiesiogine prasme yra “suvalgomi mašinų”. Viename laiške, kurie eksponuojami muziejuje, jis rašė, kad vienintelis kelias iš sistemos – išprotėjimas.
Beje, prieš palikdami Prahą, supratome, kad gyvename prie pat kapinių, kuriose ir palaidotas šis išskirtinis rašytojas. Po pusryčių prieš lėkdami vėl į kelią, nusprendėme trumpai aplankyti. Įeiti nepavyko - ant vartų kabėjo stora grandinė su užrakinta spyna. Besistebėdami dairėmės sargo, kaip čia taip gali būti, juk viduje F. Kafkos kapas! Bet tuomet mes, neišmanėliai, atradome lentelę su darbo laiku… Šabas.
*****
Aplankėme ir Krokuvą - kiek daug Lietuvos istorijos tame mieste! Jogailaičių dinastija pristatė Renesanso architektūros statinių (gidas sakė, kad daugiausiai Renesanso architektūros, kuri būtų ne Italijoje, yra būtent Krokuvoje), Jogailaičių universitetas veikia iki šiol ir yra vienas seniausių Vidurio Europoje (kuriame studijavo ir Mikalojus Kopernikas), o vaikštinėjant neįtikėtinai dažnai ant pastatų galima atpažinti Vytį.
Įdomu, kad gidas taip pat nemažai pasakojo apie Abiejų Tautų Respubliką - buvo neįprasta klausytis Lietuvos istorijos būnant ne Lietuvoje. Jis paminėjo, jog jam teko apie šią Lenkijos ir Lietuvos istorijos dalį kalbėti ir viename BBC podcaste - vairuojant iš Krokuvos puikiai susiklausė, rekomenduoju - How to invent a country.
Jau aplankius Vavelį (kuriame palaidotas ir pats Jogaila), susėdome ant suoliuko netoli judrios gatvės ir surimtėjęs gidas ėmė pasakoti: nors lietuviai ir lenkai daug metų buvo artimiausi partneriai, draugai, bet štai vieną dieną lenkai išdavė “savo brolius lietuvius”. Atėmė Vilnių. Jis buvo toks nusiminęs, taip skausmingai apie tai kalbėjo, kad vėliau mano draugas juokavo: jau buvo kilęs noras uždėti ranką mūsų gidui ant peties: “Viskas gerai, seni, turim mes tą Vilnių”.
*****
Nuskambės keistai, bet šioje kelionėje labai norėjau aplankyti ir Aušvicą. Mano nuomone, privaloma. Juodesnio istorijos puslapio nesame turėję ir manau, kad tik prisimindami įvykusius faktus galime to išvengti ateityje - nors ir norisi tikėti, kad tai absurdiška mintis, kad kažkada gali iš vis būti panaši akistata. Bet štai skaitau vėl S. Zweig mintį ir visiškai pritariu:
Bet tas palaimingas ir pakilus tikėjimas protu – kad jis paskutinę akimirką užkirs kelią beprotybei – buvo vienintelė mūsų kaltė.
Jei esate jautrus, rekomenduoju praleisti kitą pastraipą ir tęsti skaitymą nuo vietos, pažymėtos*****
Ekskursija su gidu truko 3.5 valandos. Milžiniška teritorija. Aplankėme Aušvicą I ir Aušvicą II-Birkenau. Viename iš kambarių buvo eksponuojami lagaminai su užrašytomis pavardėmis. Tos įvairių raštų išvingiuotos pavardės mirgėjo prieš akis tarsi apčiuopiamas tikėjimas, kad tuos daiktus bus galima atgauti, kad laukia gyvenimas toliau. Kituose kambariuose gulėjo drabužiai, papuošalai ir atskirai nuo jų - batų kopos. Vyrų, moterų, vaikų - tūkstančiai batų.
Kol lėtai su grupe judėjome artyn kito eksponato, už stiklo matėsi tik juodas kalnas. Iš pradžių nesupratau, kas tai. Atrodė lyg tamsus šėšėlis, didžiulė krūva juodo audinio. Bet priėjus supratau, ką mačiau.
Plaukai. 2 tonos nukirptų žmonių plaukų. Kai atėjos suvokimas, į ką žvelgiu, atrodė, kad akimirksniu patalpoje pakilo oro slėgis ir ištirpo deguonies molekulės.
Vėliau pagooglinau - žmogaus plaukas sveria nuo 0,62 iki 0,93 miligramų.
Netoliese buvo namas, kuriame gyveno vienas iš karininkų, dirbusių Aušvice ir žvelgiant į jį, nebegalėjau klausyti gidės: tas namas atrodė lyg iš filmo “The zone of interest”. Prieš mane stovėjo vokiečių karininko žmona, gaunanti ryšulį žydžių drabužių, nusinešanti į miegamąjį, štai matau ją pro miegamojo langą prieš veidrodį matuojantis kailinius, juose ji randa raudoną lūpdažį ir jį tuoj pat išmėgina.
*****
Kaip galima sakyti, kad čia mūsų ar kitos tautos istorija?
Žvelgiant į viską, ką parašiau ne taip rimtai, turiu pasakyti, kad kartais matau, kaip esu paveikiama sužinotų dalykų iki kvailystės laipsnio. Užteko Vienoje prisiskaityti apie imperatorienę Sisi, kaip ji buvo nelaimingai ištekėjusi (ištekėjo 12 metų!), daug keliavo, leido laiką viena, gyveno nepriklausomą gyvenimą ir buvo išprotėjusi dėl grožio: jai plaukus šukuodavo kasdien apie 2 valandas, o prieš miegą jos veido odą gaivindavo braškių kaukės. Ir štai paskui pagaunu save Lidle jau žiūrint į tas braškes kitonišku žvilgsniu - gal ir man kaip Sisi reikėtų vakarais tos braškių kaukės ir gyventi nepriklausomą gyvenimą?
*****
Su paskutiniais ketveriais metais aš vis stipriau jaučiu, kad laisvė yra lyg sudžiovintas klevo lapas tarp knygos puslapių. Kad iš tiesų - tai trapus iš praeities išsaugotas reliktas. Kad tik jo dėka galime sėdėti Amalfio pakrantės mieste ir su kitais europiečiais palaimingai juoktis iš kalėdinių papuošimų gatvėse. O gal netgi ir vos vos pradėti suprasti dolce far niente - malonumą nieko neveikti.
Labai gražu ir jautru. Užsinorėjau į senąją Europą. O ištraukos iš Zweigo knygos skamba tiesiog pranašiškai.
Ačiū! 🙏