Aš galiu kalbėti

Pietų Korėjos Jeju sala ir 3 įstringančios galvoje k-pop dainos

Tick Tick Boom. Stovėjau maisto turguje Busane ir apžiūrinėjau gėrimą su raudonuoju ženšeniu, kai į galvą toptelėjo mintis nushazaminti šurmulyje skambančią dainą, dėl kurios nejučiomis krutinau pečius skaitydama etiketę.

Neseniai važiavau Antakalnio žiedu ir radijuje pasigirdo ši daina. Akimirksniu užuodžiau čirškančių koldūnų, ant pagaliukų suvertų ir sultiny garuojančių fishcakes (kor. odeng) (man asmeniškai - labai neskanių) ir į piramides sukrautų kimbap “dešrų” (panašių į sushi) kvapus.

*****

Pietų Korėjoje lankiausi du kartus. Kai pirmąkart aplankiau Jeju (tariasi: “Džedžu”) salą, nenuvykau iki Hallasan ugnikalnio (tai ir aukščiausias kalnas Pietų Korėjoje). Dėl to pernai antrąkart lankantis šioje saloje buvau sau pasižadėjusi: surasiu patį lengviausią hikinimo maršrutą ir šįkart tikrai pamatysiu tą ugnikalnį.

Jeju sala - Korėjos gamtos grožio ir romantikos prieglobstis. Mes ten lankėmės balandį, tad žmonių dar nebuvo daug. Vakarą prieš planuotą hiką sėdėjome tuščioje kavinėje, tik prie netoliese esančio staliuko valgė jauna korėjiečių porelė. Vaikinas, vieną akimirką sutikęs mūsų žvilgsnius, užklausė:

- Iš kur jūs?

- Iš Lietuvos, iš Europos. - atsakėm mes, jau įpratę nuolat patikslinti, kur ta Lietuva. Jiems tuoj pat iš susižavėjimo sublizgėjo akys:

- Wow…

Sėdėjome pusiau viduje, pusiau lauke - visi langai buvo atviri. Truputį pasišnekučiavome, ir tuomet jie pakilo ir išėję laukan visai netoliese sustojo parūkyti. Restorano garso kolonėlėse pasigirdo Okay Dokey daina. Porelė ėmė dainuoti vienas kitam lyg būtų duetas, atliekantis kūrinį ant scenos. Aš šypsodamasi stebėjau juos, kai mano draugas paklausė:

- O tu tikrai nori kopti į Hallasan?

Mano mintys parskrido prie stalo. Apie tą maršrutą nieko nežinojau, tik skaičiau, kad jis trumpas ir lengvas (tačiau nurodyta trukmė vis tiek buvo 5 valandos!). Ar ten būsiantys vaizdai bus verti įdėto laiko?

- Taip. - atsakiau tvirtai.

- Gerai. - linktelėjo jis.

Žinojau: jei šįkart to ugnikalnio nepasieksiu, labai gailėsiuos. Bet kartu jaučiau, kaip abejonės debesis atslinko virš mano galvos.

O jei bus, liaudyje vadinamas, gaidys?

*****

Jeju sala garsėja savo mandarinais: jie turi balansą tarp stipraus saldumo, subtilaus rūgštumo ir švelnaus mandarininio kartumo. Tokių skanių mandarinų niekur daugiau neteko valgyti. (Dabar pabandysiu nuryti tą kibirą seilių ir rašyti toliau.)

Jeju saloje buvome išsinuomavę automobilį. Pakelėse buvo, kaip praminėm, mandarininių. Įėjau į vieną iš tokių: lyg ir būtų supermarketas, bet visose lentynose - tik skirtingų svorių mandarinų maišai ir dėžutės. Įsimetėm maišiuką mandarinų į mašiną, klausėmės k-pop “Don’t be shy” dainos, o aš linguodama lupau vaisius ir dalinausi puselėmis su savo antra puse.

Vairuojant buvo vienas erzinantis dalykas: sidabrinės zonos (ženkluosė anglų kalba taip ir rašė: silver zone). Tose zonose buvo greičio ribojimai ir greitį fiksuojančios kameros, o ženklas rodė susigūžusią porelę su lazdelėmis - neva senyvi žmonės čia vaikšto per greitkelį. Senų žmonių, kaip stirnų iššokusių į vidurį kelio, nematėme, bet tų zonų kažkodėl buvo pilna.

Beje, dar vienas nepatogus dalykas su automobiliu: visur labai daug baltų automobilių. Įskaitant mūsų nuomuotąjį. Sykį mašinų stovėjimo aikštelėje mane apėmė panika: neprisiminiau, iš kurios pusės atėjau ir nebežinojau, kuria kryptimi ieškoti: balta balta, kur dairais. Jau galvojau bus kaip toje Seinfeld serijoje, kur draugų ketveriukė prekybcentrio aikštelėje neberasdavo automobilio, o kai rasdavo automobilį, pasigesdavo vieno iš draugų.

Jūs pažiūrėkit

*****

Iki taško, nuo kurio turėjome kopti į Hallasan, reikėjo užkilti automobiliu serpantinų keliais. Rytas buvo apniukęs, šiek tiek lynojo. Su mašina kilome į kalną apie 40 minučių - su kiekvienu posūkiu rūkas vis tirštėjo. Kelias buvo pasakiškos atmosferos: gelsvai žali medžiai gaubė jį tarsi norėdami praryti. Palaipsniui migla tarsi vilna apvijo medžių šakas. Važiuojantys automobiliai įsijungė avarinius signalus: buvo sunku pastebėti kitas mašinas.

Deja, nepadariau nuotraukos, bet nufilmavau - jei įdomu, galite pasižiūrėti:

Pasistatę savo Kia aikštelėje, prieš įeinant į pažintinį taką stovėjo “siurblių” stotelė. Tas nacionalinis parkas yra taip saugomas, kad prieš įžengiant į jį reikia “nusipūsti save”, kad neįneštum jokių invazinių organizmų.

Takas prasidėjo ramiai: šalia čiurleno upelis, buvo keli tilteliai, smagiai ėjome mišku. Tuomet priėjome laiptus.

Ne šiaip įprastus, o stačius ir aukštus, dėl kurių retsykiais čiupdavau turėklą, kad prisitraukčiau save aukštyn.

Pradžia

Tie laiptai niekaip nesibaigė: užkopdavom vienais, jau rodos, viskas, bet paeidavome penkis žingsnius tiesia aikštele ir už kampo - vėl pašaipiai šiepiasi pakopos. Puškuojant į viršų net nepastebėjau, kaip pasikeitė augmenija: miškas virto į smėlėtas kopas, medžius pakeitė krūmai, šabakštynai, aukštos gėlės ir jas apsiviję žolės. Pasidarė be proto karšta, nes pavėsio tiesiog nebebuvo: kepėm kaip skruzdelės ant medinių laiptų Palangoje. Rodės, net kvapas buvo panašus į liepos mėnesio įkaitusias lietuviškas kopas.

Aš ėmiau viltis, kad tai, ką pasieksime, bus verta šių atiduotų jėgų. Draugas su manimi nebekalbėjo. Tylėjau ir aš, nes jaučiau, kad tuoj tuoj išgirsiu: “Ar tu žinojai, kad čia toks takas bus? Ar tu išsiaiškinai ar bedei pirštu užsimerkus?”.

Nereikėjo man šito, tad palaikiau atstumą ir uždususi šniokščiau vienatvėje, linksėdama žemyn lipantiems korėjiečiams su savo šiaurietiškomis lazdelėmis. Rodės, jiems buvo šiek tiek linksma mus matyti. Taip taip, juokingi tie turistai be saulės apsaugos.

Vis dar laukė kelias į viršų

Vienu metu bekopdami atsidūrėme virš debesies, kuriame važiavome automobiliu - labai keistas jausmas.

Bet pagaliau! Užkopus dar kelias pakopas atsivėrė kvapą gniaužiantis vaizdas: Hallasan ugnikalnis. Degančiais veidais, prakaituota nugara ir tirtančiom kinkom išvydome nuostabų vaizdą! Ryškiai rožinių gėlių fone stūksojo 1.8 milijonų metų senumo 1,950 metrų aukščio kalnas.

Hallasan

Atrodė, kad atsidūrėme kitoje planetoje. Štai vėl tiesūs takai, lyg nebūtume ką tik 2 valandas lipę laiptais! Čia išdegusios saulėje dykynės, uolienos, gėlės ir kalvos. Buvo sunku patikėti, kad visi tie lietaus debesys, neperregimas rūkas ir miškai yra čia pat, už kelių kilometrų. Vėliau aptardami kelionę vienbalsiai nusprendėme, kad šis ugnikalnis buvo gražiausia kelionės dalis. Neįtikėtinas gamtos grožis!

Įsikvėpę nuostabių vaizdų, pajudėjome atgal tuo pačiu keliu.

Vaizdas kopiant į Hallasan

Tą vakarą praleidome savo airbnb: prisipirkę skanėstų iš netoliese esančios parduotuvės žiūrėjome 80-ųjų korėjietišką komediją, kur vyras talžo antausius savo viršininkui.

Taip, būtent toks siužetas. Filmas vadinasi “7 slaps” (liet. “7 antausiai”). Nemokant kalbos žiūrėti ir bandyti atspėti, kas vyksta, tapo savotišku žaidimu. O dar kai tokia istorija! Ar jis dabar trenks savo bosui lifte? O-o-o! Jau susipainiojo kojos! Ar virsdamas ant jo kaip nors..?! SLAP!

Yra. Turim. Pala, kelintas čia jau buvo?

Patenkinti juokiamės.

Filmas “7 antausiai”

*****

Jeju sala buvo japonų operacijos Ketsugo 7 zona ir turėjo būti paskutiniu mūšio lauku ginant Japonijos pagrindinę žemę nuo JAV pajėgų. Japonai okupavo Jeju ir ėmė ruoštis, paversdami vietinius salos gyventojus požeminių tvirtovių kalnakasiais. Po Hirošimos ir Nagasakio, Ketsugo operacija buvo nutraukta, bet 1/3 Jeju Oreums (maži vulkaniniai kalneliai, iš viso Jeju tokių yra virš 360) jau buvo tapę bunkeriais kruvinu vietinių darbu, o daug korėjiečių moterų ne tik Jeju, bet ir visoje Korėjoje buvo paverstos comfort women (liet. komforto moterys) japonų kariams. Šią informaciją skaičiau lankantis antrojo pasaulinio karo muziejuje Jeju, kai lankiausi Pietų Korėjoje pirmąjį kartą.

Kažkada žiūrėjau korėjiečių filmą “I can speak” (liet. “Aš galiu kalbėti”). Tai tikrais faktais paremta istorija, kaip korėjietė močiutė mokėsi anglų kalbos tam, kad galėtų liudyti teisme Vašingtone kaip viena iš comfort women. Nors tai ir komedija, verkiau ašarų pakalnes. Labai keistu būdu, manau, kad Pietų Korėja turi daug panašumų su Lietuva ir mes vieni kitus galime gerai suprasti.

Man yra įsiminusi Elie Wiesel mintis:

“Turime pasirinkti pusę. Neutralumas padeda skriaudėjui, bet niekada – aukai.”

Japonija iki šiol nėra atsiprašiusi korėjiečių moterų už visą, ką padarė antrojo pasaulinio karo metais. Iki šiol kiekvieną trečiadienį korėjiečių aktyvistės protestuoja Seoule prie Japonijos ambasados.

*****

Jeju saloje aplankėme du švyturius - arkliukus. Vaikštinėjome prie jų, kai į mus atbangavo įspoksančių vaikų ekskursija, o vienas berniukas šūktelėjo:

-HELLO!

Mes šyptelėjom ir paklausėm, kaip jie laikosi, o jie taip nudžiugo, apspito mus ir tiesiog žiūrėjo išpūtę akis. Mes, sulaikydami juoką, susižvalgėm ir jau norėjome eiti, bet tuomet vienas iš jų paklausė, iš kur mes.

Lietuva - tyla. Europa - ir vaikų būrys suošė:

-Ooooooo!!!!! Wow!!!!

Prie manęs išdygo būrelis mergaičių, o viena iš jų suspigo:

-Tu tokia graži!!!!!

Buvo juokinga, bet padėkojau. Keista būti įdomesniu eksponatu nei tas, dėl kurio patys čia atvažiavome.

O tuo pat metu mano vidinė Gabrielė Solis norėjo jai atsakyti: “Mergaite, pamatytum mane pasipuošusią!” 😂

Lyg lego atrodantys švyturiai

P. S. Rašant šį straipsnį substackas man meta perspėjimus, kad priartėta prie įrašo ilgio ribos, tad tikrai aišku, kad apie Pietų Korėja bus dar viena dalis! Laukia Seoulas, Busanas (antras pagal dydį P. Korėjos miestas), maisto įspūdžiai, demilitarizuota zona ir grandiozinis nuotykis susipažinus su pietų korėjiečiais bare!

Beje, jei kam įdomu, tas Jeju pažintinis takas, kuriuo ėjome, vadinasi Yeongsil Trail.